Be abejo, kad ta nemiga yra susijusi su būsimais kitų metų Prezidento rinkimais. Ir tai yra dabartinio Prezidento Gitano Nausėdos „nemigos procesas“. Ir jis nėra susijęs vien tik su nuslėptos narystės Komunistų partijoje reikalais (nors ir tai gali prisidėti prie nemigos).
Šis „nemigos procesas“ yra susijęs su tuo, kad, nors sociologinės apklausos bei politikos apžvalgininkai prognozuoja lengvą G. Nausėdos pergalę būsimuose rinkimuose, jis pats greičiausiai jau pradeda suprasti, kad tokia perspektyva gali darytis vis labiau problematiška.
Apie tai labai taikliai keliuose pokalbiuose su apžvalgininkais yra pasisakęs Jonas Survila, kuris ir pastebėjo, kad G. Nausėda greičiausiai nesunkiai laimėtų antrąjį rinkimų turą, <…> jeigu po pirmojo rinkimų turo tikrai patektų į antrąjį. Tai daug kam iš pradžių gali nuskambėti kaip labai netikėta išvada, nes politinės erdvės stebėtojams šiandien gali atrodyti, kad G. Nausėda neturės rimtų konkurentų ir pirmajame rinkimų ture, todėl jam pergalė automatiškai yra „garantuota“.
Bet taip nėra. Tą greičiausiai pradeda suprasti ir pats G. Nausėda. Todėl tokias nemigos priežastis yra verta panagrinėti detaliau.
Pirmasis rinkimų turas turi visai kitokią politinę architektūrą nei antrasis. Pirmajame rinkimų ture rinkėjai renkasi tą, kuriam jaučia asmeninę simpatiją, už kurį balsuoti rekomenduoja rinkėjo mylima partija arba su kuriuo sieja dideles ateities viltis (dažnai perteklines), nes jo dar gerai nepažįsta. Antrajame ture didelė dalis rinkėjų, kai jų simpatijų nusipelnęs kandidatas nepatenka į antrąjį turą, renkasi „mažesnę blogybę“ – tai yra, balsuoja „prieš“ tą kandidatą, kuris jiems labiau nepatinka (dėl to antrajame ture dažnai nukenčia konservatorių kandidatai).
Taigi pirmajame ture kandidatui reikia maksimaliai mobilizuoti „savo“ simpatikus, o po to tikėtis, kad antrajame ture jis bus ta „mažesnė blogybė“ tiems rinkėjams, kurių kandidatas nepateko į antrąjį turą. Todėl pirmajame ture net ir nepriklausomi kandidatai stengiasi užsitikrinti tradicinių partijų paramą, nes tai yra efektyvus būdas pirmajame rinkimų ture gauti maksimalią rinkėjų paramą. Taip elgėsi ir Valdas Adamkus, ir Dalia Grybauskaitė: nors ir buvo nepriklausomi kandidatai, tačiau nevengė prieš pirmąjį rinkimų turą gauti ir liberalų ar konservatorių partinę paramą.
Verta prisiminti, kad 2019 m. Prezidento rinkimuose Ingrida Šimonytė, gavusi konservatorių ir liberalų paramą, laimėjo pirmąjį rinkimų turą, surinkdama 31,31 proc. balsų, o G. Nausėda, neturėdamas jokios aiškios partinės paramos, surinko 30,94 proc. balsų, užėmė antrą vietą, pateko į antrąjį turą ir paliko už borto valstiečių remtą Saulių Skvernelį, o taip pat ir socialdemokratą Vytenį Andriukaitį. G. Nausėda pirmajame ture laimėjo nemažos dalies rinkėjų simpatijas, nes buvo gerai pažįstamas kaip ekonomikos ekspertas, bet visiškai nepažįstamas kaip politikas, todėl daugelis rinkėjų, taip pat ir dešiniųjų ar kairiųjų pažiūrų, turėjo galimybių su „politikoje nepažįstamu“ G. Nausėda sieti savo perteklines viltis. Tai ir sudarė jam galimybes ne tik neblogai pasirodyti pirmajame rinkimų ture, bet ir išliekant menkai pažįstamam tapti pagrindiniu „mažesnės blogybės“ kandidatu antrajame rinkimų ture.
Reikia pažymėti, kad 2024 metų Prezidento rinkimuose daugelis dalykų reikšmingai skirsis nuo buvusių 2019 metais, todėl G. Nausėda ir turėtų išgyventi „nemigos procesą“ prieš kitų metų pirmąjį rinkimų turą.
Ryškiausias skirtumas yra tas, kad per pirmą kadenciją jis jau tapo visuomenei gerai pažįstamu politiku su visiems rinkėjams žinomais Prezidento politinio veikimo būdais ir politinėmis pažiūromis (ar jų neturėjimu). Trumpas G. Nausėdos kaip politiko apibūdinimas galėtų būti toks: savo ryškiausiai išreikštomis pažiūromis yra artimas „šeimų maršams“; kituose reikaluose – joks (be ryškiau išsiskiriančių pažiūrų ar veiksmų); politinėje erdvėje – pretenduoja būti tikruoju opozicijos valdančiajai koalicijai lyderiu.
Toks visuomenei pažįstamas G. Nausėdos politinis paveikslas, be abejo, yra siauresnis, nei buvo iki 2019 metų. Todėl G. Nausėdai kitų metų pirmajame rinkimų ture bus sunku tikėtis rinkėjų, kurie vis dar viltųsi, kad jis gali būti kitoks ir atitikti jų lūkesčius, balsų. Jam gali būti sunku sulaukti centro dešiniųjų balsų ir beliks tik centro kairiųjų ir „maršininkų“ parama.
Bet čia iškyla antras ryškiausias skirtumas nuo 2019 metų rinkimų – tai faktas, kad po pavasarinių Prezidento rinkimų 2024 m. rudenį Lietuvos lauks ir Seimo rinkimai. O tai vers partijas, taip pat ir centro kairiąsias, kurti savo Seimo rinkimų kampanijos strategijas, kurios apims ir Prezidento rinkimus. Natūrali partijų reakcija, esant tokiam politiniam kalendoriui, paprastai būna aiški: atskirai ar kartu su kitomis panašių pažiūrų partijomis stengtis maksimaliai stipriai pasirodyti Prezidento rinkimuose, kad tokia sėkmės banga po to padėtų ir Seimo rinkimuose.
Štai čia ir gali atsirasti pagrindinės problemos, lemsiančios prezidentinės nemigos intensyvumą. Esminis klausimas: kas būsimųjų rinkimų pirmajame ture susirinks centro kairiųjų ir „maršininkų“ balsus.
Advokatas Ignas Vėgėlė jau nebeslepia savo ketinimo dalyvauti kitų metų Prezidento rinkimuose. Tuo pačiu tikėtina, kad I. Vėgėlė taps ir pagrindiniu „maršininkų“ remiamu kandidatu. O tai reiškia, kad jis atims nemažą dalį potencialių rinkėjų iš jau ir taip susiaurėjusios G. Nausėdos rinkėjų bazės. Tai vers G. Nausėdą arba konkuruoti su I. Vėgėle, bandant įrodyti, kad G. Nausėda yra didesnis ir tikresnis „maršininkas“ už I. Vėgėlę, arba G. Nausėda stengsis platesnę visuomenę gąsdinti I. Vėgėlės „maršizmu“ ir pats slinksis arčiau centro kairės, į platų Vilijos Blinkevičiūtės glėbį.
G. Nausėdai tikėtis socialdemokratų paramos pirmajame rinkimų ture gali būti nelengva, nes tai reikštų, kad Prezidento rinkimuose jie nekelia stipraus savo kandidato. Kadangi būsimasis socialdemokratų lyderis Mindaugas Sinkevičius bus dar per jaunas dalyvauti Prezidento rinkimuose, tai vienintelis stiprus socialdemokratų pasirinkimas bus tik vienas – V. Blinkevičiūtė. Verta prisiminti, kad 2019 metų rinkimuose socialdemokratų kandidatas V. Andriukaitis surinko tik 4,77 proc. balsų, nes visus centro kairiųjų balsus sukonsolidavo tuometis Premjeras, surinkęs net 19,58 proc. balsų. Tikėtina, kad dalyvaudama būsimuose Prezidento rinkimuose, V. Blinkevičiūtė pirmajame rinkimų ture balsų surinktų daugiau nei 2019 m. surinko S. Skvernelis, gerokai viršytų 20 proc. slenkstį ir turėtų daug galimybių patekti į antrąjį rinkimų turą.
Jei socialdemokratai taktiniais sumetimais nutartų nekelti stipraus kandidato (V. Blinkevičiūtės), taip netiesiogiai pirmajame rinkimų ture paremdami G. Nausėdą, pačių socialdemokratų prieš 2024 m. Seimo rinkimus lauktų dvi nemažos problemos: pirma, po savivaldos rinkimų jaučiama „socialdemokratų“ banga po tokių prezidentinių rinkimų gali labai lengvai išgaruoti, nes socialdemokratai pasirodytų kaip „silpna“ partija ir tuo skubėtų pasinaudoti jų pagrindiniai konkurentai, konkuruojantys dėl tų pačių centro kairės rinkėjų: Ramūno Karbauskio valstiečiai ir S. Skvernelio demokratai. Antra socialdemokratams gresianti problema: visai neatmestina, kad nekeldami savo stipraus kandidato jie sulauktų naujos konkurencijos „iš tikrosios kairės“ pusės, kas prieš Seimo rinkimus socialdemokratams būtų ne tik visai nereikalinga, bet net ir pavojinga.
Jeigu valstiečiai bei demokratai neturės savo stiprių kandidatų (o taip greičiausiai ir bus), jų rinkėjų parama pirmajame rinkimų ture gali pakankamai tolygiai pasiskirstyti tarp I. Vėgėlės, V. Blinkevičiūtės bei G. Nausėdos.
O tai reiškia, kad G. Nausėda, nebeturėdamas „nepažįstamojo“ pranašumo, besiglausdamas prie „maršininkų“ bei centro kairiųjų ir savo opozicine laikysena „sėkmingai“ atsiribodamas nuo centro dešiniųjų, turi planuoti, kad pirmajame rinkimų ture surinks žymiai mažiau nei surinko 2019 metais (30,94 proc.). Tas „mažiau“ gali būti pakankamai reikšmingas – siekti iki 10 proc. – ir tokiu atveju G. Nausėda liktų balansuoti ant 20 proc. slenksčio bei po pirmojo rinkimų turo atsiliktų nuo stipraus socialdemokratų kandidato (V. Blinkevičiūtės) pasirodymo.
Tuo tarpu centro dešinė turi visas galimybes pirmajame rinkimų ture susirinkti „savus“ 25–30 proc. balsų su savo stipriais prezidentiniais kandidatais. O tokių centro dešinėje pusėje yra ne vienas: visiems gerai pažįstama Premjerė I. Šimonytė ar pasirodžiusi tikra valstybininke besanti Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, karo aplinkybėmis pasirodęs kaip gebantis nusipelnyti visuomenės paramos, ar socialinių reikalų ministrė Monika Navickienė, neabejotinai turinti daug charizmos, gebanti bendrauti ne tik su miesto influenceriais, bet ir su jautrumo nusipelniusiais regionų žmonėmis. Ir tai dar neišsamus stiprių centro dešinės potencialių kandidatų sąrašas.
Be abejo, centro dešinieji turėtų suprasti, kad visa tokia pirmojo turo „aritmetika“ taptų realybe tik tuo atveju, jeigu centro dešinieji sugebėtų išsirinkti vieną stiprų kandidatą, kuris visoms centro dešiniosioms partijoms atstovautų jau pirmajame rinkimų ture. Tai galima pasiekti tik atvirų pirminių rinkimų (angl. primaries) būdu, kai plačiajai visuomenei, simpatizuojančiai centro dešinės idėjoms, būtų sudarytos galimybės savo balsavimu nuspręsti, kuris iš liberalų, laisviečių ar konservatorių pasiūlytų kandidatų taps bendru visos centro dešinės kandidatu jau pirmajame rinkimų ture. Toks sutarimas centro dešinės partijoms labai stipriai padėtų ir būsimuose Seimo rinkimuose. Panašiai šiuo metu elgiasi ir opozicija Recepui Tayyipui Erdoğanui Turkijoje, kur įvairios opozicinės partijos susitarė remti vieną kandidatą ir šiuo metu sėkmingai artėja prie galimos tiek prezidentinės, tiek parlamentinės pergalės gegužės viduryje, nors dar prieš metus R. T. Erdoğanas atrodė neįveikiamas.
Štai tokia besiklostanti pirmojo rinkimų turo „aritmetika“ G. Nausėdai ir turėtų kelti skausmingą „nemigą“: vieningi centro dešinieji su 25–30 proc. balsų; socialdemokratai su stipriu kandidatu – apie 25 proc. balsų; G. Nausėda, liekantis „už brūkšnio“ – su 20 proc. balsų; ir I. Vėgėlė – su 10–15 proc. balsų.
Ar toks „aritmetinis“ scenarijus pirmajame rinkimų ture yra tikėtinas?
Mano įsitikinimu, visiškai tikėtinas, nes G. Nausėdai labiausiai kenkia jis pats – tai, kad jis jau tapo „žinomas“, todėl nebėra vilčių, kad jis gali būti „kitoks“, o „žinomas“ G. Nausėda daliai rinkėjų, kurie už jį balsavo 2019 metais, gali nebebūti toks patrauklus.
Tokiu atveju 2024 metų Prezidento rinkimai Lietuvoje pavirstų normalia centro dešiniųjų ir centro kairiųjų konkurencija – kai kas tai pavadintų „miestų ir regionų“ politine konkurencija, kurioje abi pusės turėtų savo privalumų ir savo trūkumų. O tai reiškia, kad prognozuoti tokių rinkimų rezultatus šiuo metu yra visai nedėkingas užsiėmimas.
Nes galima prognozuoti tik vieną faktą – G. Nausėdai patekti į antrąjį rinkimų turą nebus taip paprasta.
Mūsų laukia įdomūs rinkimai…