Užkalnis. Ši vyriausybė klyno nesugebėtų užsisegti

Žiūrim, ką turim. Alytuje tai dega, tai smilksta, tai rūksta senos padangos, gyventojai nuodijami, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė rodo spektaklį, kaip mūsų laikais atrodo „Černobylis 2“. Aplinkui juodi dūmai, gyventojai kosti, ugniagesiai dirba ir gesina turimom neadekvačiom priemonėm (nes jei turėtų viską, ko reikia, nesitęstų šita nesąmonė daug dienų).

Mūsų šalyje vyksta begėdiškas, apgailėtinas chaosas, melagystės ir ištižusi nekompetencija iš blogiausios vyriausybės, kokią tik esame turėję. Jie tokie netikę, kad juos galima siųsti į „Euroviziją“ be atrankos, ir jie užims paskutinę vietą, kaip mums ir priklauso.

Valdžios dundukų apsisukimai tokie, lyg ne gaisras būtų, o dar vienus Valdovų rūmus statytų arba nacionalinį stadioną. Reikia Alytuje kažką daryti? Šaukiam neeilinę sesiją ir skelbkim viešuosius pirkimus, ir po poros metų gal kokia nauja gaisrinė mašina bus. O kad iki tol sudegs viskas, kas Alytuje dar stovi, tai čia ne mūsų problema, iki to laiko bus jau nauja valdžia.

Lietuvoje, kaip matome, niekas už nieką neatsako. Labiausiai į šeimininką panašus Alytaus meras, nors merai šalyje dažniausiai turi tiek galios, kiek tikybos mokytoja sunkiai auklėjamųjų mažamečių banditų mokykloje: meras gali tik tiek, kiek jam galbūt leis Vilnius. Kiti valdžios žmonės išvis yra netikę bobausiai, gėda net žiūrėti. Jie net kiemsargiais netiktų būti.

Čia ne Vyriausybė: tik pulkelis dundukų, kurie primena beždžiones, kurios sumanė remontuoti traktorių, bet neskiria veržliarakčio nuo plaktuko. Aš tokius čiabuvius kažkada mačiau Afrikoje, kai jie pasimetę nesugebėjo net stalo laiptais užnešti į antrą aukštą, nes tai viršijo jų vienaženklius sugebėjimus. Trys žiopliai bandė prasigrūsti laiptais, dar penki stovėjo aplink, jiems trukdė ir laidė patarimus.

2008 metais Indijoje per teroro išpuolius Mumbajuje greitojo reagavimo antiteroristinės pajėgos kelias valandas vėlavo atvykti iš Delio, nes nesugebėjo rasti lėktuvo ir niekas nežinojo, kur jo ieškoti, ten labai didelė vyriausybė, bet, kai reikia, jokios naudos – pasaulis lingavo galva ir sakė, ką tu jiems padarysi, ten juk Indija, jie taip gyvena.

Pasirodo, mes irgi Lietuvoje lygiai taip pat dirbam. Bangladešo lygio specialistai valdžioje: viskas, ką sugeba, tai lenteles ant pastatų užkabinti ir nukabinti ir posėdžiauti darbo grupėse ir aptarinėti Cvirkos paminklą.

Ši Lietuvos Vyriausybė ir klyno nesugebėtų užsisegti be užsienio specialistų pagalbos. Dega gamykla, o suaugę žmones blaškosi, kaip netikusios bobelės, kurioms blynai prisvilo ant keptuvės ir jos tesugeba rėkti ir maskatuoti rankomis.

Tokiais momentais visi mes dėkojame Dievui, kad tie maušai neturi atominės elektrinės. Jie juk ir per branduolinę avariją lakstytų klykdami ir kudakuodami, žmonės kvėpuotų nuodingais dūmais, tamsoje lakstytų radiacijos paveikti šviečiantys benamiai šunys, o ežeruose veistųsi žuvys-mutantės trimis akimis.

Po savaitė išplatintų pranešimą, kad pasekmės likviduotos, nors degančio reaktoriaus liepsnos matytųsi ir iš kosmoso.

Po dviejų savaičių rengtų posėdį, kuriame kokia nors teologė taukuotais plaukais sakytų poterius ir visi ieškotų kaltų, paskui nubalsuotų ir priimtų protokolinį sprendimą dėl paminklo statymo nelaimės vietoje. Jiems ne tik atominės elektrinės, ne tik senų padangų sandėlio – jiems ir malkinės negalima duot prižiūrėt, susižeis arba pakenks sau ir aplinkiniams.

Vyriausybės atstovai dabar vartosi kaip žalčiai ant karštos keptuvės, vienas per kitą kažką bando meluoti apie Alytaus gaisrą, bet jie net meluoti gerai nemoka: jų komunikacija yra kaip ir jų darbas, nulinio lygio ir taip pat beviltiška. Pavojaus tai nėra, tai yra, lyg susirgo kažkas, lyg ir ne, gaisras lyg ir likviduotas, bet, pasirodo, dega ir toliau. Ir niekas neprisiima atsakomybės.

Kažką vapa dėdės, apsivilkę kostiumais, apie komisijas, ekstremalius posėdžius, komitetus ir darbo grupes – viskas, ką jie sugeba, yra rengti posėdžius ir pasitarimus.

Kokia gėda, kad runkelių rinkėjų dauguma išrinko tokį, atsiprašant, „parlamentą“, kuris šį būrį klišų ir nekompetentingų nepritapėlių į postus paskyrė ir Vyriausybe pavadino, ir dabar klounų šutvė padangas gesina, ir niekaip negali užgesinti.

Andrius Užkalnis

Apgailėtini, niekingi nevykėliai: kokia gėda, kad runkelių rinkėjų dauguma išrinko tokį, atsiprašant, „parlamentą“, kuris šį būrį klišų ir nekompetentingų nepritapėlių į postus paskyrė ir Vyriausybe pavadino, ir dabar klounų šutvė padangas gesina, ir niekaip negali užgesinti.

Ir jiems net ne gėda: priminsiu, šitai Vyriausybei vadovauja premjeras, kuris žadėjo atsistatydinti, jei pralaimės rinkimus, ir pamelavo. Tai kodėl negalima sakyti, kad gaisras užgesintas, kai jie dar dega? Sakykim, ką tik norim, kaip tas trąšų maišymo žulikas, kuris vis rinkimus vienus po kitų laimi.

Simboliška ir gražu, kad balvonai net savo pačių paskirto Seimo pirmininko negali pakeist. Blaškosi kaliausės, bando ir taip, ir kitaip neturimus balsus dėliot ir nesupranta, kad niekaip nepagaminsi važiuojančio automobilio, jei jam reikia keturių ratų, o tu turi tik tris.

Vyriausias kolūkiečių piemenėlis nuskriaustu veidu žada rasti tuos, kas blogai balsavo, ir labiausiai primena nukvakusį senelį, kuris vis dar įsivaizduoja esąs atsakingose pareigose ir vaikšto po daugiabučio kiemą, rėkaudamas komandas, kurių niekas neklauso. „Čia senolis Ramūnas, jis toks jau yra: nuo tada, kai išėjo į pensiją, susisuko jam galvoj ir jis dabar galvoja, kad yra komisaras ir stribų štabo vadas, visus grasina į Sibirą išvežti.“