Reikšmingi metai man dar ir todėl, kad mano tėvui buvo lygiai tiek, kai jis paliko šį pasaulį, susipykęs su juo tiek, kad nesigydė sunkios ligos pas daktarus ir vaikščiojo pas žiniuonis, ekstrasensus ir burtininkus.
Tada, gyvendamas Anglijoje, po tėvo mirties klausiau užuojautų iš bendradarbių ir draugų ir jie visi kalbėjo apie tai, kad jis išėjo būdamas „labai jaunas“. Man taip neatrodė. Aš maniau, kad jis buvo tragiškas, piktas senis, jau nebegalintis kasdien manęs baladoti, kaip vaikystėje, keršydamas man už nepavykusį jo paties gyvenimą. Žmogus, su kuriuo paskutinius dešimt jo gyvenimo metų beveik nebekalbėjau – taip ir paliko šį pasaulį, neišsprendęs nė vienos savo skriaudos ir traumos.
Tada penkiasdešimt treji man atrodė, kaip ir daugeliui žmonių pačioje XX amžiaus pabaigoje, kaip visiškai tinkamas amžius būti nebereikalingu ir įniršusiu.
Nesvarbu, kad šiandien jaučiuosi labai jaunas ir guvus – vis tiek jaučiu ateinančią senatvę. Baisus žodis, būtent dėl to daugelis slepiamės už eufemizmų: branda, antroji jaunystė, dar šiek tiek vyresni sugalvojo žodį „senjorai“ – ir jau visai nemokantys ispanų kalbos ir neturintys kalbos jausmo senutes pradėjo vadinti „senjoritomis“, kas ispaniškai reiškia panelę ir niekaip nelimpa aštuonesdešimtmetei, nors tu ką.
Senatvė tapo politiškai nekorektišku žodžiu, beveik kaip Amerikoje ir Britanijoje jau dažnai laikoma nepadoriu kalbėti apie vyrus ir moteris (nes lyčių būna daug, ir galima įžeisti kokios retesnės lyties asmenį; Hario Poterio autorė Joanna Rowling gavo didelių velnių, kai drįso pareikšti nuomonę apie translyčius asmenis).
Net ir Lietuvoje, kur mes dar nepasiekėme dugno, kaip Niujorke, kur palestiniečių palaikytojai kabinėjasi prie garsių žmonių, filmuodami juos ir reikalaudami garsiai pareikšti palaikymą teroristams, kai kurie labai paprasti žodžiai pasidarė įžeidžiantys.
Skaitytojai rašė, kad jiems „bjauru skaityti“ mano tekstuose žodžius „senis“ ir „senė“. Kodėl jiems bjauru, jie nesakė, bet aš žinau.
Dar oficialiai nepakeitė senio besmegenio į „sniego senjorą“ (net nepradėkim svarstyti apie žodį „besmegenos“, ten tokių fobijų ir įžeidimų gali rasti). Tačiau jau senokai negirdėjau posmelio iš vaikystės, kuris keturiomis eilutėmis pažeidžia ir alkoholio kontrolės įstatymą, ir feminisčių jautrumą, o taip pat skatina asocialų elgesį gyvybei ir sveikatai pavojingoje aplinkoje: Vyrai gėrė, vyrai gers / Kol žemelė apsivers / O kai žemė apsivers / Ant griuvėsių vyrai gers.
Kaip dėl lygių teisių? Kodėl paminėti tik vyrai?
Kodėl įžeidžia žodis „senis“? Kaip visada, įžeidžia tai, dėl ko žmogus pasiruošęs įsižeisti ir jau pats jaučia skausmą.
Pavyzdžiui, piktuoliai mane dažnai vadina visų galų meistru, kotletų ir kebabų rašytoju arba koldūnu, nes jie klaidingai įsivaizduoja, kad mano renesansinė temų įvairovė, koldūnai arba restoranų kritika yra gėdinga ar aš dėl savo tekstų pobūdžio jaučiu apmaudą. Jie mano, kad mane taip pažemins.
Iš tikrųjų, gėda ir apmaudu yra jiems patiems dėl jų akivaizdžiai netenkinančio gyvenimo, ir jie tai aiškiai manifestuoja.
Taip pat yra su žodžiu „seniai“. Nelaimingiausia, pikčiausia Lietuvos dalis išgirsta ir supranta, kad paminėjo juos. Jūs dar apie juos nepradėjote kalbėti, dar niekaip neapibūdinote, o jie jau įsižeidę ir visų nekenčia – ne visi, bet labai didelė dalis. Jei pažiūrėsite socialinius tinklus ir jų turinį, legendinės senolės su gėlių puokštėmis vietoje portretų ir rusiškais memais rungtyniauja savo pagieža ir keiksmais tik su provincijos marozėliais, kurie fotografuojasi pritūpę šalia svetimų BMW automobilių ir kurių mėgstamiausias turinys – serialas „Slovo pacana“ ir filmas „Brat 2“.
Tos amžiaus grupės problema nėra feisbukuose išgalvota – nors mes pamatėm visą pykčio ir agresijos potencialą būtent tada, kai anūkai vyresnius žmones išmokė naudotis socialiniais tinklais.
Pagal Jungtinių Tautų laimės indekso tyrimą, lietuviai iki 30 metų yra laimingiausi pasaulyje. Lietuviai nuo 60 metų yra keturiasdešimt ketvirtoje vietoje pasaulyje – giliai nelaimingumo liūne.
Standartinis politikų ir sociologų atsakas yra kaltinti aplinką, kaltinti valstybę ir kalbėti apie tuos asmenis, kaip apie diskriminuojamus, kurios apėjo valstybės pažanga ir jie yra amžini aukos (labai daugelis būtent taip save mėgsta matyti).
„Ką blogai padarė visuomenė?“ - ir niekada niekas neklausia, ką neteisingai daryti pasirinko jie patys.
Neduok Dieve pasakyti, kad jie patys atsako už save ir yra veiksnūs – nors visuomenė pati tai pripažįsta, juk pagal įstatymus jie gali balsuoti ir rinkti valdžią, tai yra, pripažįstami pilnaverčiais visuomenės nariais.
Nesuprantamu būdu apsimetinėjama, neva nepriklausomybės revoliucijos ir ekonominių pasikeitimų uraganas užgriuvo bejėgius senučiukus, nors tie, kas buvo garbaus amžiaus prieš tris dešimtmečius, daugiausiai jau nebevaikšto tarp mūsų ir tikrai ne jie rašo bjaurastis internete.
Dabartiniai žilagalviai piktuoliai tais laikais, 1991-aisiais, buvo trisdešimtmečiai arba vos vyresni, pilni jėgų, bet pasirinko nugyventi laisvės metus taip, lyg Lietuva būtų jų priešė ir lyg jie būtų agresoriaus teritorijoje.
Pirmiausiai jie aršiai kabinosi už skęstančio senosios ekonomikos laivo, užuot galvoję, ką daryti su savo ilgu likusiu gyvenimu, baladojosi prie bankrutavusių niekam nereikalingų gamyklų vartų ir reikalavo, kad „viskas būtų kaip anksčiau“. Traukinys nuvažiavo, stotis uždaryta, bėgius išmontavo, jo jie rinkosi sėdėti perono griuvėsiuose, klausydamiesi per radiją tebegrojančių pageidavimų koncertų kartojimų. Ir visą laiką ieškojo kaltų – ko tik nori, tik ne savęs.
Jie širdo dėl sugriautų kolūkių, kurių turtą patys ir ištampė, keikė Landsbergį ir Vagnorių, o taip pat kliedėjo, kaip juos apgavo: neva juos apgavo, jiems žadėjo nemokamą Švediją be pastangų, pilnas parduotuves dykų prekių, vokiškas pensijas be vokiškos darbo etikos ir smetoninę Lietuvą iš klojimo teatro su geltonkasėm mergelėm, o taip pat berneliais iš lietuviškų pasakų iliustracijų.
Jiems niekas to, žinoma, nežadėjo: jie patys bandė iš laisvos Lietuvos reikalauti savo sovietinių paistalų, kuriuose susimaišė Justino Marcinkevičiaus romantinis pastoralinio kaimo idealizavimas su Juozo Baltušio ir Vytauto Petkevičiaus begėdišku sovietiniu folkloru.
Suaugę žmonės patys atsako už savo pasirinkimus, ir jie pasirinko tikėti Algirdu Brazausku ir jo pasakomis „Ir tada dirbome Lietuvai“, nors jų niekas nevertė: jie patys pasirinko tikėti begėdiškais ir absurdiškais aiškinimais apie socialistinę visuomenės sandarą, kur iš visų paims ir kuo daugiau perskirstys.
Tuo tarpu A. Brazauskas ir jo bendražygiai ramiai dalinosi viską, nuo fabrikų iki viešbučių, ko nespėjo ar negalėjo ištampyti buvę kolūkiečiai, o dabartinis nelaimingiausias segmentas klausėsi rusiškų koncertų ir žiūrėjo rusišką televiziją (anglų kalbos taip ir nesugebėjo ir nenorėjo per trisdešimt metų išmoti), išsižioję stebėjo ekstrasensų dvikovas bei vaiduoklių išvarymo šou ir toliau mojavo savo senais V. Kapsuko universiteto diplomais, reikalaudami, kad jų niekam nereikalingus įgūdžius ir nesusijusias su poreikiais žinias gerbtų ir vertintų.
Nepaisant to, kad augančios gerovės jiems teko labai nemažai – automobiliai, sodybos už miesto, maisto ir pigių prekių gausa, net galimybės ilsėtis užsienyje, ko jie anksčiau net įsivaizdavę nebuvo, jie sėdėjo apsikrovę gėrybėmis ir kalbėjo, kad badauja ir vos suduria galą su galu, nes kai žmogus piktas ir nedėkingas, jokia gerovė, augančios pajamos ar braškės ištisus metus jo neperkalbės.
Tai, kad jie gyvenimą tokį sau pasidarė ir pasirinko patys, lengvai įrodoma: ne visi žmonės, vyresni nei 60, yra tokie. Kiti rinkosi keliauti, šviestis, mokytis, gauti naujas profesijas ir realizuoti save, atėję lygiai iš to paties laikmečio, perėję per tuos pačius 90-uosius ir vėlesnių dešimtmečių sunkumus, ir ieškojo galimybių, o ne priežasčių dėl ko nors paverkti.
Nuo tada, kai tau sukanka dvidešimt, tavo veido išraiška ir tavo mintys yra tik tavo paties atsakomybė ir pasirinkimas. Ir viršutinės amžiaus ribos ši taisyklė nenumato.
