Tomas Sinickis. Nenusipelnėme

Praeitą savaitę sulaukiau daug komplimentų. Ne, ne dėl to, kad prieš porą savaičių išleidau geriausią šio dešimtmečio lietuviškos muzikos albumą. Muzika Lietuvoje yra dar labiau mirusi negu futbolas. Muzikos nėra. Ji bevertė, betikslė, beprasmė. Muzika virto fonu pramogoms. Bevertėms, betikslėms, beprasmėms.

Būtent todėl ir mane žmonės gyrė ne už ją, o už tai, kad prieš penkerius metus (beje, šio portalo platybėse) užstūmiau ant senų estrados ir pramogų pasaulio vilkų. Niekas taip lietuvio nejaudina ir nedžiugina, kaip besipešantys kaimynai, pažįstami arba bent jau televizoriaus ekranuose regėti tautiečiai.

Jei „Auksiniai svogūnai“ būtų politinė partija, ji laimėtų kiekvienus rinkimus, o tai reiškia, kad Lietuva tikriausiai būtų virtusi diktatūra. Juk kai pabūni valdžioje per ilgai, įvairių kvailų ir labai lengvai nuspėjamų minčių kyla. Stabiliai aukštas „Auksinių svogūnų“ reitingas rodo, ką mes mėgstam ir kaip mes per šiuos dešimtmečius pasikeitėme.