Dviejų Lietuvų Respublika brendo tris dešimtmečius ir net po didžiųjų nacionalinės krepšinio rinktinės pergalių nuvilnijusi vienybės banga trukdavo vos kelias dienas, kol medaliais pasidabinę sportininkai, džiaugsmingai sutikti oro uoste, išsiskirstydavo po namus. Kitais klausimais Lietuva visada dalijosi perpus. Net tuomet, kai visai šalia prasidėjo mūsų kartos gyvenime neregėtas karas, pusė Lietuvos aukojo santaupų likučius dronams ir radarams agresiją patiriančiai šaliai pirkti, o kita jos dalis važinėjo į ūsuoto diktatoriaus kraštą pigesnių cigarečių ir šlamštė krabų lazdeles, pagamintas karą savo mokesčiais finansuojančio koncerno.
Kiekvieną rudenį, kai „Apple“ pristatydavo naują „iPhone“, pusė Lietuvos svaigdavo nuo jo žavesio, o kita pusė iš jų tyčiojosi, vadindama prakąsto obuolio vergais. Kai slidžiame kelyje į griovį nuriedėdavo kokio nelaimėlio automobilis, niekam nerūpėjo diskutuoti apie saugų greitį, bet užtat komentaruose susipliekdavo „BMW“ ir „Audi“ gerbėjai.
Kiekviena nuomonių apklausa rodė tą Lietuvos skilimą, tačiau politikai atkakliai bandė jį neigti ir pridėję rankas prie tų vietų, kur galėjo būti širdis, užsimerkę traukė „Vienybėėė težyyydi...“ Nors tuo metu šalis darėsi vis panašesnė į taupios pensininkės iš skirtingų rūbų atraižų sukurtą skiautinį.
Kiekviena nuomonių apklausa rodė tą Lietuvos skilimą, tačiau politikai atkakliai bandė jį neigti ir pridėję rankas prie tų vietų, kur galėjo būti širdis, užsimerkę traukė „Vienybėėė težyyydi...“ Nors tuo metu šalis darėsi vis panašesnė į taupios pensininkės iš skirtingų rūbų atraižų sukurtą skiautinį.
Orūs Pirmosios Lietuvos piliečiai stengėsi suvažiuoti į sostinę, nes ten sukosi didžiausi pinigai, tekėjo europinių fondų upės ir ganėsi vienaragiai. Užteko išmokti visus progresyvius burtažodžius, skiepytis ir lankytis pas psichoterapeutą, tinkamu laiku nulipti nuo paspirtuko ir pasilenkti pakelti nuo grindinio spindinčią sėkmę. Ir štai jūs jau sėdite viršutiniame dangoraižio aukšte, vadovaujate startuoliui, kriptovaliutos švaistyklai arba mokesčių mokėtojų pinigais dosniai finansuojamai viešajai įstaigai.
Kartą per ketverius ar penkerius metus Pirmosios Lietuvos piliečiai sustodavo į eiles prie balsavimo apylinkių, pažymėdavo rinkimų biuleteniuose partijas ir kandidatus, kurie nepailsdami kartojo, kokie jie visi drauge nuostabūs ir laimingi. O suskaičiavus balsus paaiškėdavo, kad kažkas kitas vėl gėdingai išrinko į valdžią ne tuos.
Kartą per ketverius ar penkerius metus Pirmosios Lietuvos piliečiai sustodavo į eiles prie balsavimo apylinkių, pažymėdavo rinkimų biuleteniuose partijas ir kandidatus, kurie nepailsdami kartojo, kokie jie visi drauge nuostabūs ir laimingi. O suskaičiavus balsus paaiškėdavo, kad kažkas kitas vėl gėdingai išrinko į valdžią ne tuos.
Pirmosios Lietuvos piliečiai girdėjo, kad už sostinės riboženklių yra Antroji Lietuva, bet niekada savo akimis jos nematė, nes paspirtukų baterijos išsikraudavo anksčiau, negu jie išvažiuodavo iš miesto. Sklandė legendos, kad žmonės ten šneka sunkiai suprantamomis žemaičių, dzūkų ir, apsaugok Viešpatie, lenkų kalbomis, neįterpdami į sakinį nė trijų angliškų žodžių. O už garsiai išsakytą meilę progresyvioms Pirmosios Lietuvos partijoms prieš užsidarant alaus barui gali gauti per srėbtuvę.
Iš tikrųjų Antroji Lietuva nebuvo tokia baisi: žydėjo narcizai ir rapsai, o trinkelėmis grįstose aikštėse prie betoninių paminklų Laisvei ir Nepriklausomybei biudžetinių įstaigų darbuotojai ir nespėtų uždaryti gimnazijų mokinukai deklamuodavo sostinės elito paniekinto Poeto eiles, degiojo lenkiškas žvakeles ir dėliojo už reprezentacines lėšas nupirktas gėlių puokštes. Kiekvienas rajonas turėjo savo carą, antrą ar trečią dešimtmetį iš eilės laisvuose rinkimuose išrenkamą jam pavaldžių biudžetininkų ir laimingų pensininkų.
O per Seimo rinkimus Antroji Lietuva rinko tuos, kas garsiausiai keikė Pirmąją Lietuvą arba savivaldybių carų patikėtinius, įrodžiusius savo ištikimybę per kiekvieną valstybės biudžeto svarstymą iš tribūnos išsakytu maldavimu skirti milijoną naujoms rajono centro aikštės trinkelėms.
Kai per rinkimus lydavo lietus, dygo grybai, būdavo tinkamas laikas sodinti arba kasti bulves, Antroji Lietuva neateidavo balsuoti. Tada valdžią gaudavo Pirmosios Lietuvos išrinkti politikai ir ketverius metus atkakliai bandydavo apkartinti gyvenimą Antrosios Lietuvos piliečiams.
Kai per rinkimus lydavo lietus, dygo grybai, būdavo tinkamas laikas sodinti arba kasti bulves, Antroji Lietuva neateidavo balsuoti. Tada valdžią gaudavo Pirmosios Lietuvos išrinkti politikai ir ketverius metus atkakliai bandydavo apkartinti gyvenimą Antrosios Lietuvos piliečiams: uždrausti mušti žmonas, rišti prie būdų grandinėmis šunis ir vaikus, kirsti sengires, medžioti vilkus ir arti kapines. Sugrįžę į valdžią antralietuviai atsikeršydavo drausdami rūkyti „žolę“, reklamuoti vyną, keisti lytį ir tuoktis su kuo panorėjus.
Prezidento Nenausėdos pasiūlymas buvo genialiai paprastas – Lietuvos Respublika tampa Dviejų Lietuvų Respublika su dviem lygiagrečiai veikiančiomis atstovaujamosios valdžios institucijomis, skirtingais įstatymais, mokesčių sistemomis, bet viena policija, teismais ir kariuomene. Kiekvienas pilnametystės sulaukęs pilietis Elektroninėje deklaravimo sistemoje pasirenka, kuriai Lietuvai nori būti priskirtas, o to nepadariusieji automatiškai priskiriami pagal tėvų pilietybę. Kartą per metus, pildant Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, tą pasirinkimą galima keisti. Politikai ilgai diskutavo, ar sutuoktiniams ir sugyventiniams galima palikti teisę būti skirtingų Lietuvų piliečiais, ar numatyti prievolę pasirinkti vieną, kad nekiltų nesusipratimų dėl smurto artimoje aplinkoje ir vaikų priežiūros teisinio reguliavimo.
Prievolės pakeitus pilietybę, pavyzdžiui, iš Pirmosios Lietuvos į Antrąją, keisti gyvenamąją vietą ir išvykti iš sostinės į kaimišką rajoną įstatymų leidėjai nenumatė, tikėdamiesi, kad žmonės patys jausis nejaukiai svetimame krašte ir rinksis gyventi tarp bendraminčių. Nesusipratimų, gatvės muštynių ir net riaušių tikimybė nebuvo didelė, nors sklandė gandai, kad socialiuose tinkluose kažkas kurstė Pirmosios Lietuvos piliečių pogromus keliose Antrosios Lietuvos dominuojamose savivaldybėse.
Žadintuvas nuskambėjo dar kartą ir Prezidentas dabar jau tikrai pabudo. „Ne tokia jau bloga idėja prisisapnavo. Gal net geresnė už Gedimino geležinį vilką. Tik gal geriau ją paliksiu antrajai kadencijai“, – ištarė lyg garais purkštaujančiam kavos aparatui, lyg nežinia ko nustebusiam Grikiui.