Praktikuojantieji tą keistą naujamečių prognozių ir pranašysčių žanrą dažniausiai neatlieka nei šamanų ritualų, nei mirusių įžymybių dvasių iškvietimo apeigų, neturi nei krištolinio rutulio, nei Čiurlionio kortų. Kad tokios kortos tikrai egzistuoja, ne taip seniai sužinojau iš „Ratnyčios žynio“ reklaminio skelbimo vietiniame laikraštyje. Kuo mažiau žinome apie netolimą praeitį, tuo aiškesnė ir lengviau prognozuojama gali atrodyti ateitis.
Todėl baigiantis 2021-iesiems metams rašiau jums, kad 2022-aisiais nebus nei karo, nei naujo karantino. O šių metų pradžioje planavau, kad rudenį atostogausiu ukrainiečių jau išvaduotame Kryme. Atostogas teko atidėti neribotam laikui.
Toks ateitis prognozavimas, kai įsivaizduojamuose grafikuose tiesiog pratęsiate kreives pagal šiandieninį jų vaizdą remiasi prielaida, kad visi reiškiniai yra inertiški, o žmonės stengiasi net ir naujas problemas spręsti senais, gerai pažįstamais būdais – ignoruoti arba laukti, kol jos savaime išnyks.
Todėl navigacijos programėlė telefone gali suskaičiuoti, kiek man reikės laiko nuvažiuoti iš savo Šadžiūnų į sostinę, atsižvelgdama į visus jai žinomus maksimalaus leistino greičio apribojimus. Tačiau ji negali žinoti, kad sustojęs įsipilti kuro Leipalingio degalinėje neatsispirsiu jos darbuotojos gundymui pasigaminti dvigubą espresso su pienu, nuo kurios reikės stoti pakelės aikštelėse ir bėgti į krūmus.
Jeigu ateitis būtų visiškai pažini, tai Seimui nereikėtų po kelis kartus per metus koreguoti valstybės biudžeto, o bankai skolintų jums pinigus gerokai mažesnėmis palūkanomis, į kurias įskaičiuota ir rizika, kad galite prarasti darbą, pradėti lošti, vartoti smegenis sujaukiančias medžiagas arba susipykti su žmona ir viską metęs iškeliauti į kažkurią atliekų tvarkymu nesugebančią pasirūpinti šalį ieškoti nušvitimo.
Visuomenės procesų inertiškumą lengviausia pastebėti politinių partijų ir kandidatų į šalies vadovus reitingų lentelėse. Jeigu Gitanas Nausėda prieš metus buvo populiariausiu politiku, išliko juo šiemet, tai niekam nelieka abejonių, kad jam pavyks laimėti šiemet vyksiančius rinkimus. Net jeigu varžovai atkakliai neigs tuose rinkimuose dalyvausiantys tarsi pradedantys karjerą dainininkai „Eurovizijos“ atrankoje – vien dėl galimybės pasirodyti rinkėjams.
Jeigu visi ilgai ir nuobodžiai kartos, kad Prezidento rinkimų nugalėtojas be jokios abejonės žinomas jau iš anksto, tai veiks ir kaip save išpildanti pranašystė. Nes žmogus mėgsta pritapti prie daugumos ir jaustis jos dalimi ir elgtis taip, kaip daro visi.
Tačiau nedrįsčiau visiškai atmesti ir netikėtą rinkimų scenarijų, kai į antrąjį rinkimų turą su G. Nausėda patekęs antisisteminių jėgų advokatas sugeba mobilizuoti visą susikaupusį žmonių nepasitenkinimą ir pakartoti Rolando Pakso pergalės prieš Valdą Adamkų modelį. Jau dabar matome, kad agitacija už Igną Vėgėlę skamba net Išlauže per Piemenėlių Šv. Mišias, o rinkimų kampanijai įsibėgėjant prie ultrakonservatyvių provincijos kunigų prisijungs dabartinio Prezidento malonių pasigendantys regionų patvaldžiai ir jų valiai paklūstantys politiniai baudžiauninkai.
Banalu būtų kartoti, kad Europos Parlamento rinkimų datos atskyrimas nuo Prezidento rinkimų antrojo turo bus labiausiai naudingas drausmingiausią elektoratą turinčiai Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams. Bet jeigu šių rinkimų TS-LKD nesugebės laimėti, tai bus akivaizdus ženklas, kad rudenį Seimo rinkimuose jų laukia visiškas sutriuškinimas.
Apklausos žada, kad kitame Seime didžiausią frakciją turės ir valdančiąją koaliciją kurs ar bent jos kūrime neišvengiamai dalyvaus Lietuvos socialdemokratų partija. Net jeigu pirmajame ture jų atotrūkis nuo varžovų nebus didelis, LSDP tradiciškai sustiprina savo pozicijas antrojo turo dvikovose, nes yra tipiška antrojo pasirinkimo partija, iš bėdos tinkanti visiems, kieno favoritai į antrąjį turą nepateko.
Valstybės likimui neabejingiems rinkėjams didžiausią nerimą turėtų kelti ne pati LSDP pergalė, o šią partiją ne pirmus metus kamuojantis ryškių asmenybių ir įvairių sričių profesionalų trūkumas. Po nesėkmingo Gintauto Palucko bandymo atnaujinti partiją, socialdemokratai tebėra narių skaičiumi gausiausia šalies politinė jėga. Bet jau nebėra senųjų LKP – LDDP – LSDP „bebrų“ komanda, kuri gali vadovauti bet kam. Jaunimas neatėjo, o „bebrai“ išėjo į pensiją. Ir kai LSDP teks formuoti Vyriausybę, bus labai sunku rasti tinkamų žmonių užimti ministrų, viceministrų ir Seimo komitetų pirmininkų pareigas. LSDP galia susitelkusi ne didžiuosiuose miestuose, o šios partijos ne pirmą dešimtmetį kontroliuojamose rajonų savivaldybėse. O ten pagal Andriaus Tapino skaidrinimo akcijos medžiagą Specialiųjų tyrimų tarnyba jau dabar pradėjo tiek ikiteisminių tyrimų, kiek tik galėjo dėl riboto tyrėjų skaičiaus. Todėl iš provincijos politikų sudėliotas kandidatų į Seimą sąrašas gali praretėti nesulaukus rinkimų.
Pasaulio politikoje 2024-aisiais vienas labai nelaukiamas įvykis visus metus neleis apie save užmiršti, tarsi pakaruoklis virš stalo per šeimos naujametę vakarienę. Europa, Ukraina, Kinija ir net Lietuva po truputį ruoš savo planus B tam atvejui, jeigu amerikiečiai metų pabaigoje tikrai nuspręs sugrąžinti į Baltuosius rūmus Donaldą Trumpą. Vladimirui Putinui, kovo mėnesį be ypatingų pastangų prasitęsiančiam mandatą valdyti Rusiją dar vieną kadenciją, tai yra planas A. Būtent todėl karą Ukrainoje jis planuoja tęsti 5 metus – po visiško JAV pagalbos šiai šaliai nutraukimo tikisi visiškai sunaikinti ją per porą metų. O jau tada iš NATO griuvėsių išsirankioti skaniausius kąsnelius – Baltijos šalis.
Man išties miela klausytis, kaip išvyta iš šalies Rusijos opozicija, ragina savo šalininkus susitelkti ir sutrikdyti V. Putino perrinkimo „elektoralinę procedūrą“. Dėl bendro tikslo tarpusavio rietenas atidėti į šalį sugebėjo Aleksejaus Navalno, Malsimo Kaco ir Michailo Chodorkovskio šalininkai. Turėti rinkimų imitacijos spektaklyje savo kandidato režimas jiems neleis, laisvai agituoti prieš V. Putiną – taip pat. Belieka įtikinėti kelis milijonus savo „Youtube“ kanalų žiūrovų ir tikėtis pakartoti 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų scenarijų, kai staiga visi baltarusiai suprato, kad Aliaksandro Lukašenkos režimo niekas nepalaiko. Lažybų punkte už tokią įvykių eigą pinigų nestatyčiau net labai geru santykiu, nes Kremlius tokius opozicijos planus iš anksto stengiasi užkardyti, o balsavimo biuleteniuose V. Putinui parinks tokius varžovus, kurių fone jis atrodytų panašiausias į normalų žmogų.
2024-uosius pasitinkame turėdami gerokai mažiau lūkesčių, kad jau greitai gėris neišvengiamai laimės prieš blogį. Todėl mažiau bus ir progų nusivilti.
