Jeigu Krymo praradimas nutiks Rusijos prezidento rinkimų išvakarėse, tai gali būti susiję su „politine turbulencija“, pasibaigsiančia „neprognozuojamais rezultatais“.
Ekspertai patarė V. Putinui artimiausiu metu, kol dar neprasidėjo Ukrainos kariuomenės puolimas, pademonstruoti dar vieną „geros valios gestą“. Būtent taip pernai Kremliaus propaganda vadindavo Rusijos armijos atsitraukimus iš okupuotų Ukrainos teritorijų. Šįkart siūloma atsitraukti į 2022 m. vasarį, iki „specialiosios operacijos“ pradžios, kontroliuotas teritorijas, nutraukti ugnį ir pradėti taikos derybas su Vakarais bei Ukraina.
Pasak kanalo šaltinių, ataskaita buvo svarstoma nuotoliniu būdu surengtame Saugumo tarybos posėdyje, kurio metu V. Putinas prapliupo keiksmais, o galiausiai nutraukė diskusijas pagrasinęs pašnekovams sueitimi netradiciniu būdu.
Kiek rimtai galime vertinti tokias publikacijas ir pasitikėti jų autoriais? Izraelyje gyvenantis Rusijos liberaliosios opozicijos atstovas Maksimas Kacas įsitikinęs, kad už šio „Telegram“ kanalo nėra jokio paslaptingo SVR (Rusijos išorės žvalgybos) generolo – jis jau seniai tapo komerciniu projektu, pritraukiančiu auditorijos dėmesį abejotino patikimumo gandais ir rašantis tai, ką skaitytojai nori įsivaizduoti esant tikrove.
Kita vertus, pats tokių gandų atsiradimo faktas atspindi nuotaikas, kad Rusijai nepavyks pasiekti savo tikslų Ukrainoje, o pavasarinio ukrainiečių puolimo laukimas tvyro ore kaip neišvengiamos Putino režimo karinės ir politinės katastrofos grėsmė. Padėtis be išeities, kai mūšiai prie Bachmuto ir Avdejevkos kasdien mala paskutinius dar sugebančius kovoti Rusijos armijos ir „Vagner“ teroristų grupuotės dalinius, o fronto linijos judėjimo beveik neįmanoma įžiūrėti žemėlapyje, negali tęstis amžinai. Karas be pabaigos sekina ir vargina Rusijos visuomenę labiau už bet kokios, net ir pačios blogiausios jo pabaigos perspektyvą.
Vyraujančias elito nuotaikas bene geriausiai atspindi neseniai paviešintas pokalbis, kuriame prodiuseris Josifas Prigožinas ir oligarchas Farchadas Achmedovas keiksnoja Rusijos prezidentą tokiais žodžiais, kurių neleidžia sau nė Markas Feiginas su Oleksijumi Arestovyčiumi. Nors J. Prigožinas teisinasi bandydamas neigti pokalbio įrašo autentiškumą ir vadindamas jį klastote, bet juo jau niekas nebetiki. Nes abu pašnekovai išsakė būtent tai, kas ne pirmą mėnesį sukasi įtakingų rusų galvose ir išsprūsta privačiuose pokalbiuose: Putinas „palaidojo rusų liaudį“ ir visą šalį.
Po nepavykusio Kyjivo užėmimo per 3 dienas, visų „geros valios gestų“, mobilizacijos ir išsikvėpusio okupantų armijos puolimo šį vasarį Rusijoje nebeliko nuoširdžiai tikinčių, kad karą įmanoma laimėti. Taip pat nepavyko, pasak to paties M. Kaco, normalizuoti dabartinę padėtį, esą karas vyksta kažkur toli Ukrainoje, o paprastų Rusijos žmonių ir šalies elito tai neveikia ir nejaudina. Mojuojant vėliavomis išlydėti į Z raidėmis išterliotus autobusus mobilizuotieji po vieną ar krūvomis grįžta karstuose. Vis daugiau rusų turi giminaičių, buvusių bendradarbių ar klasės draugų, kurie ką tik palaidoti arba liko tręšti Ukrainos juodžemio, paskelbti dingusiais be žinios.
Hagos teismo išduotas arešto orderis V. Putinui ir nesėkmingas bandymas iškaulyti karinės pagalbos iš Kinijos tik dar labiau sustiprino beviltiškumo įspūdį. Pagal planą Ukrainą pasiekiantys vakarietiški tankai, šaudmenų atsargos ir vis drąsesnės Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio užuominos, kad kontrataka šalies Rytuose gali prasidėti, vos tik pradžius dirvožemis, rusų jau nebaugina, bet suteikia vilties, kad karas nesitęs amžinai. Ir jau nesvarbu, kad teks grąžinti Krymą, susirinkti nepriklausomas valstybes žaidusias galvažudžių gaujas iš Donecko ir Luhansko. Bet kokia gėdinga karo pabaiga yra geresnė išeitis iš dabartinės beviltiškos būsenos.
Vakaruose ir Lietuvoje įsikūrę Rusijos liberaliosios opozicijos aktyvistai tokią karo pabaigą sieja su neišvengiamu V. Putino režimo žlugimu, demokratijos atkūrimu ir sankcijų panaikinimu. Būtent tokia Rusijos ateities vizija man kelia daugiausia abejonių.
Karo pabaiga atneštų rusams palengvėjimą, bet ar dėl to į gatves išeitų milijonai žmonių? Jeigu neišėjo karo pradžioje, tai neišdrįs ir dabar, kai už dalyvavimą valdžios nesankcionuotame renginyje arba neatsargų įrašą socialiniuose tinkluose galima gauti griežtesnę laisvės atėmimo bausmę negu už žmogžudystę. Kremliaus propagandiniai kanalai jau seniai įprato neprisiminti, ką kalbėjo vakar ir užvakar, todėl nesunkiai persijungs iš karingos retorikos į naujas senas temas, kaip V. Putinas išgelbėjo Rusiją nuo tradicinės šeimos vertybių sunaikinimo ir gėjų paradų Raudonojoje aikštėje. Niekas neišleis iš kalėjimo Aleksejaus Navalno ir nenuves tiesiai į Kremlių karūnuoti.
O jeigu stebuklingu būdu 2024 m. Rusijos prezidento rinkimuose būtų leista dalyvauti visiems kandidatams ir apylinkių komisijos sąžiningai skaičiuotų rinkėjų balsus, o ne glėbiais grūstų į balsadėžes užpildytus biuletenius už V. Putiną, tai dar nereiškia, kad kažkas iš tarpusavyje besiriejančių liberaliųjų demokratų surinktų daugiau negu vienaženklį procentą balsų. Ir aplenktų, pavyzdžiui, Igorį Girkiną.
