Sutapk tu man dar ir taip, kad laisvietis Matijošaitis taip pat yra iš Kauno. Kaip ir Rusijos reichui per visą karą savo verslu sąžiningai dirbantis meras Matijošaitis.
Daug kas naiviai stebėjosi, kad, nepaisant amžiaus skirtumo – laisviečiui kiek per 30, o meras artėja prie 70-ies – abiejų Matijošaičių retorika atsikalbinėjant nuo atsakomybės ir atsikirtinėjant savo kritikams beveik idealiai sutapo. Pagrindinė Matijošaičių mintis – aš tiek daug dirbu, atsikniskit.
Jaunojo Matijošaičio atsikirtimą į savo partijos kandidato į prezidentus Žalimo kritiką rengiant politikų viešųjų ryšių mokymus galima įtraukti į tą pačią skaidrę kaip ir senojo.
Bet kodėl taip? Grąžė rankas net ir kai kurie politologai, kaip ir daug gerų žmonių, įtikėjusių, kad užteks pakeisti vieną politikų kartą kita, ir Lietuva automatiškai taps skaidri, išnyks nekompetencija ir korupcija, neliks „vsio zakonno“, jokio naudojimosi tarnybine padėtimi ir kito liūdno okupantų rusų palikimo.
Jau ketvirtis amžiaus prieš kiekvienus rinkimus prie Nemuno skamba ta pati daina – balsuokim tik už jaunus ir naujus; duokit mums jaunų ir naujų. Sutraiškysim į gabalus tuos kolorado vabalus, ir bulvės vėl žydės.
O čia tik pyst ir nors po stalu lįsk: Matijošaičiai du, bet Lietuva – viena ir vis tokia pati neskaidri.
Jau ir čekių skandalas, atplaukęs kraujo puta į kiekvieną savivaldybę, nepaliko šansų nei amžiaus, nei partiniam pjūviui. Vienodai fūristų ir nefūristų kuro čekiukus ėmė ir sėmė bei laisvai konvertuojamais eurais vertė senas ir jaunas, kairysis ir dešinysis, partinis ir nepartinis. Jaunasis laisvietis Matijošaitis tik užviršavo juodą nelaimių katilą. Bent jau tiems, kurie pokyčius valstybėje naiviai sieja su automatiniu kartų pasikeitimu.
Kartų korta nepaėjo. Nepaisant to, kad pastaruoju metu radosi mąstytojų, varančių tai ant jaunosios, tai ant vyresniosios kartos, priklausomai nuo to, kuriai kartai priklauso mąstytojas.
Kompiuteriai už 2500–3000 eurų. Muzikos aparatūra. Telefonai už 1 380 eurų ir pan. Kas po vieną, o kas ir po du nusipirko likus metams iki kadencijos pabaigos. Laiko faktorius reiškia, kad tie daiktai po rinkimų iš „parlamentinių“ automatiškai konvertuosis į „asmeninius“. Pirko ir buvusi švietimo, mokslo ir sporto ministrė, konservatorė Šiugždinienė. Kauno savivaldybės taryboje įgytas „know-how“ be naudos neprapuolė.
Nė vienas Seimo narys – nei senas, nei jaunas, nei viską patyręs, nei pirmąją kadenciją ariantis vardan tos Lietuvos nebandė paskirti kanceliarinių eurų nei savai kariuomenei, nei Ukrainos.
Dveji metai karo, niekas net nebandė pabandyti. Nepasigyrė, kad bent jau pabandė paaukoti tuos pinigus „Radarom“, dronams ar antidroniniams ginklams, bet vat Seimo buhalterės neleido. Nei senas, nei jaunas nepasiūlė įstatymiškai paskirti karo metu tuos pinigus ar dalį jų Lietuvos ir Ukrainos kariuomenėms. Lietuvą myliu. Ukrainą myliu. Viską dariau pagal įstatymą ir taisykles. Atsikniskit.
Taip prieš Vasario 16-ąją galutinai pasistojo prieš geruosius žmones faktas, kad skaidrumas ir padorumas niekaip nepriklauso nuo tautos išrinktojo amžiaus, išsilavinimo, partinių ir kitų skirtumų.
Kodėl? Kas negerai su iš Senojo testamento paimtu išvedžiojimu apie tautos vedžiojimą po dykumą 40 metų, kuo užsiėmė pranašas Mozė?
Nieko asmeniško. Seimas yra aritmetinis tautos veidrodis. Žmonės balsuoja ir renka panašius į save. Ne veltui tauta taip melodramatiškai nekenčia Seimo ir jo narių. Žmones kituose žmonėse dažniausiai ir labiausiai erzina tos ydos, kurios ir jiems nesvetimos. Taigi žmonės pasąmoningai nori, kad jų aritmetinio vidurkio rezultatai po rinkimų stebuklingai šautų arčiau Dievo.
Teoriškai taip lyg ir turėtų būti. Išrinktasis turėtų jausti atsakomybę ir kilti aukščiau to aritmetinio vidurkio. Noblesse oblige. Kilmė įpareigoja. Bet čia ir bėda – išrinkimo Seimo nariu faktas bajoriškumo, kaip ir smegenų, neprideda nė už centą. Kas pridėtų ir skatintų kilti?
Rinkėjų reiklumas. Būtent jo labiausiai ir trūksta. Ir ne tik tada, kai kalbama apie Gražulio, Žemaitaičio ar Uspaskicho rinkėjus. Plius minus ir tradicinių partijų rinkėjas toks pat – atlaidus savoms šiugždinienėms, matijošaičiams ir sinkevičiams. Ir nesvietiškai reiklus oponentams.
Savoje gurguolėje ginančių savus žulikus visada daugiau nei smerkiančių. Čekiukai toleruojami. Telefonai, kompiuteriai ir garso aparatūra savoms reikmėms už valdiškus toleruojami. Blogis toleruojamas. Valstybės prezidentas Vasario 16-ąją per koncertą sėdi toje pačioje eilėje kaip ir Rusijos reichui savo verslu tarnaujantis Kauno meras. Ir ne tik prezidentui bei kitiems sėdintiesiems šalia – daugumai Lietuvoje čia viskas gerai.
O jeigu taip, kam kilti? Ypač kai taip šilta vienoje buzoje?
Esminė skirtis – ne kartos. Tai saviapgaulė. Pateisinanti asmeninį nenorą kelti reikalavimus savo paties, o ne kitų išrinktiems politikams. Saviapgaulė, leidžianti manyti, kad nieko pačiam nereikia daryti. Tereikia tik palaukti kol pasikeis kartos.
Bet skirtis visada buvo ir liks konkretus žmogus. Individas. Tas, kuris nekombinavo 1990 metais – nepaėmė pusvelčiui automobilio, paskui sklypo, ir 2024-aisiais neims garso aparatūros, antro ar trečio kompiuterio. O kaip pasielgs vietoj jo atėjęs jaunas ir naujas, priklauso ne nuo jo kartos, o tik nuo jo paties ir – tai dar svarbiau – jį rinkusių piliečių reiklumo.
Kitų garantijų nėra. Kitkas – labai iš lėto. Kiek daugiau nei prieš šimtą metų Seimo narys iš Rokiškio prie Pandėlio kartą per savaitę sulaikydavo traukinį, kad spėtų pėsčiomis nukulniuoti į savo sodžių, kur paimdavo vieną kitą kapą kiaušinių.
Seimo narys, gaunantis to meto pasakišką 900 Lt algą, kiaušinius Kaune užstumdavo dvigubai brangiau nei kainuodavo aplink Pandėlį, o traukinio bilietas Seimo nariui buvo nemokamas. Su tokios Seimo nario spekuliacijos pasekmėmis Pandėlyje susidūręs vidaus reikalų ministras R.Skipitis stebėjosi ir po daug metų rašydamas prisiminimus.
Šimto metų pažanga akivaizdi. Seimo nariai kiaušiniais nebespekuliuoja – ima už valdiškus garso aparatūrą, aifonus, brangiausius kompus. Gyvenimas gerėja.
Privilegijos tvirkina. Ir seną, ir jauną. Valdžios žmones tvirkina dvigubai. Tą ištvirkimą seniai buvo galima užraukti prijungus „kanceliarinius“ eurus prie Seimo nario algos. Be jokių čekučių pristatymo tą pačią dieną pasibaigtų brangių, bet Seimo nario darbui visai nereikalingų daiktų perkaliojimai.
Kita žinia – ne tokia gera. Nepaisant tokio užkardymo, vis tiek kiekviena karta turės savo Matijošaitį. Tokia jau žmogaus ir valdžios prigimtis. Ypač rinkėjų neprižiūrimos valdžios.
