Dar liūdnesnis buvo Skvernelio patronas. Po dar vienų prezidentinių reitingų paskelbimo kritęs į depresiją iš pradžių gąsdino priešus leitenanto Dubo retorika, kad tie nevidonai jo dar nepažįsta iš blogosios pusės, bet dabar tai jau, oho, kaip pažins. Ypač kliuvo tokiems konservatoriams, kaip Andriukaičiui, Puidokui, Juozaičiui ir jų rinkėjams.
Prigąsdinęs, kad gerojo Karbauskio (matyt, to, kuris pirko mašinikes gretoms ir neprisiėmė tos garbės, žadėjo pianiną Seimui ir taip pat neprisiminė) nė aigaro neliks, prišnekėjo tokių dalykų, kokių net būdamas garbingas ir žodžio besilaikantis politikas, o toks jis nėra, niekaip negalėtų įgyvendinti.
„Agrokoncerno“ valdybos pirmininkas, Kultūros komiteto pirmininkas ir valdančiosios daugumos vadas viename skiedė, kad pats, niekieno neverčiamas, pasitrauks iš valdžios, atiduos jos skeptrą pačiam Landsbergiui ir dabartinei opozicijai, nors ji esanti „visiškai beviltiška“, jei tik nedėkinga Karbauskiui tauta atmes jo lizinginį kandidatą į Prezidentus.
Kokia egzistencinė praraja turėjo atsiverti prieš Naisių pagonį, kad šitaip nusižemintų prieš netikėlius krikščionis, neįmanoma nė apsakyt. Ištari „Karbauskis“, regi pakalusį kunigaikštį Margirį ir liepsnų apimtus Pilėnus, o širdis nešvaria rusiška salietra apsipila.
Nutrūkęs nuo grandinės ir, matyt, trumpam praradęs realybės jausmą Karbauskis pasauliui ir Naisiams porino, kad jis toks silpnas ir neįgalus, bo viską Lietuvoje valdo ne Karbauskis su Skverneliu ir Kirkilo bebrais, o Landsbergis Sr. Dar pridėjo, kad taip buvę nuo amžių amžinųjų ir bus ant visados: „Landsbergyyyss viską valdooo ir valdyys!“
Bet koks užsiciklinimas politikoje yra pavojingas. Toks pat pavojingas, kaip ir dėjimas į kelnes prieš mūšį, viešas irzlumas ir akivaizdūs kompleksai. Kurie, kaip sako psichoanalitikai, išlenda iš vaikystės ir yra susiję su motinos meilės stoka, o čia lyg tyčia artėjo Motinos diena.
Tačiau prie tokio valstiečių trizniavimo esame pratę. Dėl to niekas galvos nesuktų. Vis dėlto toks susitelkimas į vieną fantomą, kurį turėtume pavadinti paniška iš kolchozinės pasąmonės plaukiančia Landsbergio baime, gali būti pavojinga ir politiko gyvasčiai.
Ne pirmas ir turbūt ne paskutinis kartas Lietuvoje, kai tenka prisiminti buvusį JAV gynybos sekretorių Jamesą V. Forrestalą, kuris, šaukdamas „Rusų tankai!“, 1949 m. gegužės 22-ąją iššoko pro psichiatrinės ligoninės 16-ojo aukšto langą ir pasiekė politikams daug ramesnes dausas.
Tokia teorija. Tik kristi į kosminį liūdesį ir egzistencinį nerimą paskui Karbauskį nėra pagrindo. Nepaisant to, kad per visą žmogaus istoriją visada pirma buvo žodis. Pas valstiečius irgi pirma buvo žodis. Bet tik po to nieko daugiau pas juos nebuvo – tik žodis.
Kaip prikišamai parodė Skvernelio kelių šimtų tūkstančių televizijos žiūrovų akivaizdoje duotas žodis Mazuroniui parduoti namą už vidutiniško buto Vilniuje kainą (130 000 EUR), po to pas valstiečius visada eina tik kitas žodis. Po to trečias žodis, ketvirtas, penktas. Ir taip be paliovos ir be veiksmo malamas visoks š…, kol visi pamiršta, apie ką ten buvo kalbama.
Būnant žalvalstiečiu žodžio nesilaikyti yra taip pat lengva, kaip ir jį duoti.
Tai, kad, nepaisant forestoliškų simptomų, nėra ko jaudintis dėl Karbauskio ir Skvernelio gyvasties, rodo ir prezidentinis premjero „Planas Tėvynei“.
Vieni apžvalgininkai antipatiškai piktinosi, kad valstiečių kandidatas kitąmet žada didinti pensijas (kurios šiaip jau yra kismet indeksuojamos), vaiko pinigus ir regionų savarankiškumą, nes tai esantis Vyriausybės, o ne Prezidento darbas. Kiti atkreipė dėmesį į keistą faktą, kad Skvernelio planas it kokiam juodai išmuštame uabe „Nutrūkusi styga“ kažkodėl baigiasi su 2020 metais.
Kodėl premjero prezidentinio plano styga nutrūksta praėjus po išrinkimo vos pusantrų metų? Negi ruošiasi mirti? Sveikas kaip ridikas. Jei tik leistų rinkėjai, gertų mums kraują policinės valstybės bajeriais iki 2050-ųjų. Tai kodėl tada viskas baigiasi po pusantrų metų?
Net ir arkliui, arba, kaip jau senokai įprasta sakyti, net Karbauskio karvei aišku – Skvernelio nuovadai pritrūko fantazijos. Bet tik neklauskit, kam Skverneliui Prezidento postas, jei jis neturi fantazijos. Tie, kurie neturi fantazijos, pagatavi tokį klausėją sutrinti į miltus.
Tai, kad ne kas su fantazija ir Skvernelį į Prezidentus lizinguojančiam oligarchui Karbauskiui, rodo ir Naisių pono postringavimai apie laisvę: „Lietuvos žmonės supras, kad laikotarpis, kuomet valdančiąją daugumą Seime sudarė LVŽS, o Vyriausybei vadovavo Skvernelis, buvo gurkšnelis laisvės žinoti, laisvės šnekėti ir kurti.“
Ajo? Štai nuo šitos vietos, pone, prašytume išsamiau ir su visomis smulkmenomis.
Ar laisvė žinoti buvo tada, kai Skvernelis uždraudė skelbti Vyriausybės pasitarimo, kuriame premjeras su žemėmis maišė žurnalistus, įrašą? Laisvė šnekėti – tada, kai valstiečių kareivija ėmė masiškai skųsti žurnalistų rašinius valdžios paskirtiems etikos prievaizdams? Arba kai premjero vicekancleris Matulionis ar valstiečių partneris Skardžius skundė teismui žurnalistus, kad tie pakeistų savo kritišką nuomonę apie Vyriausybę ir Seimo narį, kurio bendrovė ėmė kreditus iš „Gazprom“ banko?
O laisvai kurti, tai, be abejo, reiškia, kad švietimo ir mokslo ministrės vyro uabas „ragai ir kanopos“ gauna užsakymus iš žmonos ministerijos, arba žemės ūkio ministras neatsiklausęs kaimyno jo žemę aria kaip savo?
Pagaliau kaip čia taip atsitiko, kad esant tokiai „laisvei žinoti, šnekėti ir kurti“, pats Karbauskis per pusantrų metų taip ir neatsakė į 24 žurnalisto Jakilaičio klausimus apie tai, kaip, apeidamas ES mokesčius, Naisių ponas stumdo Lietuvoje nešvarią rusišką salietrą?
Prieš 21 metus Artūras Paulauskas tik per plauką prakišo rinkimus Valdui Adamkui. Daug kas tada buvo įsitikinęs, kad tas „plaukas“ buvo Paulausko rinkimų štabo vadovo Juozaičio išpuolis prieš pat II turą, kuomet jis Adamkų pavadino atėjūnu, nevertu būti Lietuvos prezidentu.
Techniškai to neįmanoma patikrinti. Bet faktas, kad Juozaičio frazė anuomet nuskambėjo taip pat neskaniai, kaip dabar Karbauskio išpuolis prieš V. Landsbergį. Kad ir kokių politinių trūkumų turėtų, lietuviai turi vieną nenuginčijamą privalumą. Labiau už simpatijas ir antipatijas politikoje vertina saiką. Kas per daug, tai nesveika.
Karbauskis savo isteriška tryda apie Landsbergį pakenkė Skverneliui ne mažiau nei pats Skvernelis pažadu, duotu Mazuroniui. Jokio kandidato pergalė šiandien nebeįmanoma be balsų po 1990-ųjų kovo gimusių žmonių, kuriems Lietuvos laisvė yra nesvarstoma vertybė ir kuriems, skirtingai nei amžininkams, Landsbergis jau yra nebe politikas, o istorija.
Vaikai už tėvus, žinoma, neatsako. Bet kartais, ypač jei turi tėvą kolchozo pirmininką, kuris neišlaikė istorijos egzamino, nes likus iki Nepriklausomybės atkūrimo porai mėnesių dar žemino tautą aiškindamas, kad jokios laisvės mes neišsikovosim, o tik, būdami nuolankūs, galime ją išprašyti iš Sovietų Sąjungos, tai yra pateisinama priežastis susilaikyti nuo kolchozo ferma trenkiančių komentarų apie buvusį Sąjūdžio lyderį, kuris tą istorijos egzaminą išlaikė.
Karbauskis prieš rinkimus praleido dar vieną puikią progą patylėti.