Žinoma, geras žinias pranešti nereikia ypatingos kompetencijos, o štai krizių valdymas – galimybė pasireikšti profesionalams. Tai kurgi dingo komunikacijos specialistai?
Juk krizių komunikacija nėra kažkoks ypatingas mokslas. Paprastos taisyklės, jau buvę sėkmingi ar nesėkmingi panašių krizių valdymo precedentai net ir labai vidutinių gebėjimų bei patirties komunikacijos specialistui leistų suvaldyti šią situaciją daug geriau, nei tai daroma dabar. O tikras profesionalas sugebėtų net ir iš šios krizės išspausti politinės naudos. Nes krizė visuomet yra ir galimybė. Klausimas, ar gebama ja pasinaudoti.
Grįžtant prie situacijos, ir draugai, ir priešai kartoja tą pačią, elementarią krizės valdymo komunikacijos ABC: pripažinti, kad yra problema, atsiprašyti visų, atvirai atsakyti į visus klausimus, nebijoti parodyti žmogiško silpnumo ir klaidų (nežinau, kaip reaguoti, esu sukrėstas, nė baisiausiame sapne to nesitikėjau, todėl darau komunikacines klaidas ir t. t.) ir išvardyti veiksmus, kurie užkardys panašių atvejų pasikartojimą. Ir dar kartą atsiprašyti. Viskas.
Tai kodėl taip nevyksta? Nes situaciją valdo ne komunikacijos specialistai, o patys politikai.
Betgi dauguma jų protingi, išsilavinę žmonės! Tai kodėl jie taip elgiasi? Metaforiškai atsakyčiau: rūmuose neliko juokdarių.
Prisiminkime, kokia tikroji juokdario funkcija? Ogi sakyti valdovui į akis tiesą, nes pataikūnų minios artimiausioje aplinkoje iškreipia realybės vaizdą. Kai neturi realaus situacijos supratimo, tai nėra ko tikėtis ir adekvačių reakcijų bei sprendimų. O kai sprendimai nėra adekvatūs, tai, geriausiu atveju, valdžios, blogiausiu – ir valstybingumo – praradimas čia pat. Protingi valdovai tai suprasdavo ir juokdarius vertindavo labiau nei patarėjus bei pritarėjus. Nes sena tiesa – ne tas yra draugas, kuris sako malonius dalykus, bet tas, kuris nebijo išrėžti nemalonią tiesą.
Tiesa, nemalonios tiesos neturi bijoti ne tik tas, kuris ją sako, bet ir tas, kuriam ji skirta.
Egalitarinių visuomenių ir demokratinių valstybių vadovams tokios juokdario pozicijos nereikia, nes normaliomis sąlygomis jiems realybės vaizdą parodo žiniasklaida, patarėjai, įvairūs visuomenininkai, jų rinkėjai. Jie kelia problemas, kritikuoja valdžios sprendimus ir siūlo savo alternatyvas. Politikui telieka apsispręsti, kokie veiksmai dera su jo rinkiminiais pažadais, valstybės interesais, ir veikti. Tam jie turi politinio pasitikėjimo komandas, valstybės įstaigose dirbančius specialistus, kurie pateikia duomenis, jų analizes ir t. t.
Tačiau kaip viduramžių valdovams, taip ir šių laikų vadovams yra gyvybiškai svarbi viena savybė: gebėjimas pripažinti (pirmiausia sau, žinoma) savo silpnąsias savybes ir pasirinkti į komandą žmones, kurie būtų stipresni ten, kur vadovui trūksta kompetencijos.
Normalu neišmanyti visų sričių. Tačiau, kad tą pripažintum, jau reikalinga didžiulė vidinė kultūra ir pasitikėjimas savimi. Silpnos ar kompleksuotos asmenybės net ir aukščiausiose pozicijose vis įrodinėja savo pranašumą ir konkuruoja su bet kuo, kas išmano kurią nors sritį geriau.
Pamenate komunikacinius „perlus“: Prezidento berniuką velykiniame sveikinime arba Premjerės garsųjį pasisakymą „nesu mergaitė pagal iškvietimą“?
Tokie pasisakymai yra ne kas kita, kaip proga lygioje vietoje save išstatyti pajuokai. Jokiam komunikacijos specialistui tokios frazės nešautų į galvą. Bet politikams ne tik šauna, jie tokias frazes ir komunikuoja. Ką jau kalbėti apie krizes... Manau, tai lemia kelios priežastys:
Pirma. Socialinių tinklų sukurti informaciniai burbulai. Juose labiausiai ir įkalinami tie, kurie manosi esą tų burbulų lyderiai. Todėl profesionalių komunikacijos specialistų patarimai, sudėliotos žinutės tiems žmonėms atrodo nepriimtinos: nuobodžios, neperteikiančios jų asmenybės, nepaveikios. Juk jie viso labo tik piarščikai, nei sekėjų, nei like skaičiumi neprilygstantys jiems socialiniuose tinkluose. Jei iki šiol viskas „važiavo“ feisbuke puikiai, kodėl neturėtų dabar? Taigi, kai politikas nori „sublizgėti“ (taikytina ne tik čia paminėtiems politikams), jis tiesiog ignoruoja komunikacijos specialistus ir komunikacija užsiima pats. Komunikatoriams belieka techniniai darbai ir gėdos jausmas.
Antra. Daugelis politikų tiesiog nesuvokia savo statuso. Feisbuko paskyra sena, juokeliai seni, gerbėjai tie patys, aplinkoje tie patys bendražygiai, o štai statusas – kitas. Ir kuo jis aukštesnis, tuo mažiau laisvės kalbėti buitine kalba, vartoti žargoną, vaizdingas metaforas, dviprasmybes.
Lakoniškumas, mandagumas, tikslumas – taip turi atrodyti tautos atstovo kalbėjimas. Galima užjausti, kad retorikos nemokoma mokyklose ir retai kur – universitetuose, tačiau tai nėra pasiteisinimas. Ši problema išryškėja kritinėse situacijose.
Trečia. Pataikūnai. Vos tik žmogus užima aukštesnį postą, aplink jį ima burtis pataikūnai: nevykėliai, kurių viltis iškilti – tai įtikti žmogui, galinčiam jį paaukštinti, įdarbinti, paskirti į kokį nors postą. Kuo daugiau tokių žmonių politiko aplinkoje, kuo didesnę įtaką ir pasitikėjimą jie įgyja, tuo labiau iškreiptą realybės vaizdą matyti ima politikas.
Juk jis klaidų nedaro, pasisakė puikiai, taip sako „geri“ žmonės, o štai „priešai“ tik ir ieško prie ko prikibti...
Politinės partijos neaugina lyderių, bet proteguoja savus, lojalius, todėl neišvengiamai susiduria su intelektualinio potencialo stoka.
Ir net tikrai kritinėse situacijose, kai reikia nestandartinio veiksmo, koks nors saldžialiežuvis pilkasis kardinolas liūliuoja: „iki antradienio visi pamirš“. Kadangi rūmuose juokdario nėra, belieka kliautis tais, kas yra.
Beje, pataikūnais apsistato arba visiškai silpnos, savimi nepasitikinčios asmenybės, arba žmonės, neturintys emocinio intelekto ir todėl nepajėgiantys perprasti ir įvertinti žmonių.
Ketvirta. Baimė ir nepasitikėjimas. Politikai irgi žmonės. Pažeidžiami, jautrūs, jie turi kompleksų, baimių. Tačiau neapykantos, netolerancijos ir susipriešinimo atmosfera mūsų šalyje yra taip įkaitinta (kalbu apie pandeminio laikotarpio suformuotą naująjį normalumą, kai linkėti bendrapiliečiui mirties, planuoti, kaip jam kurti pragarą, klijuoti šlykščiausias etiketes tapo normalu, sektina ir priimtina), kad šiandien jau joje gyvena visi. Ir bet koks klaidos pripažinimas tokioje atmosferoje atrodo, kaip silpnumo pripažinimas. O visuomenėje, padalytoje į „gerus“ ir „blogus“ piliečius, silpniesiems vietos juk nėra? Štai ir atsakymas, kodėl užuot kalbėjus tiesą pasirenkama „vartytis iš gaidžio“. Nes tiesa šiandien tapusi reliatyvia sąvoka, ją apibrėžia galia ir pozicija.