Prezidentas Petro Porošenka suprato, koks svarbus įrankis okupantams yra bažnyčia, kaip per ją galima veikti tikinčiuosius, todėl dėjo daug pastangų, kad pagaliau būtų pripažinta autokefalinė Ukrainos stačiatikių bažnyčia. Ir 2019 m. pradžioje jam pavyko.
Po Krymo aneksijos parašiau kelis straipsnius apie stačiatikių Lietuvoje pavaldumą, bet didžiausios reakcijos susilaukėme iš Rusijos, kur prokremliška žiniasklaida išdėjo į šuns dienas Šarūną Liekį ir mane, kurie – tik įsivaizduokite! – išdrįso paliesti šventą ir neliečiamą temą. Rusai geriau už lietuvius perpratę tokių galių svarbą. Mūsuose niekas net puse žodžio nereagavo – kaip yra, taip ir gerai, kol gaisras nekilo.
Kyjivas ir Maskva stačiatikių pasaulyje
Kyjivo Rusia buvo krikštijama 10 a. Po to šešis šimtus metų Kyjivas buvo dvasinis tikėjimo centras. Tik 1589 m. Konstantinopolio patriarchas leido Maskvos bažnyčiai turėti patriarchą, tačiau liepta per maldas visada minėti Visatos patriarcho vardą. LDK žemėse buvo stačiatikių Kijevo Lietuvos metropolija su centru Naugarduke.
Kai Konstantinopolį užėmė turkai ir jis tapo Osmanų imperijos sostine Stambulu, Konstantinopilio patriarchas Dionisijus 1686 m. raštu suteikė teisę Maskvai skirti vyskupus į Kijevo metropoliją dėl tuo metu buvusių finansinių priežasčių.
Jau nuo 20 a. pabaigos puse lūpų buvo kalbama, jog Rusijos bažnyčia yra peržengusi jai suteiktus įgaliojimus, tačiau dabar atvirai ir oficialiai yra patvirtinta, jog Dionisijaus raštas nereiškė struktūrinio prijungimo, o Maskvos bažnyčia tiesiog aneksavo kanoninę Visatos patriarcho teritoriją. Šitas patvirtinimas labai svarbus ne tik Ukrainai, kuri jo pagrindu gavo aukščiausiu lygiu pripažintą autokefalinę bažnyčią. Lygiai tiek pat jis svarbus Lietuvai.
Maskvos patriarchatas laikėsi pozicijos, kad Kyjivas priklauso jam, todėl tik jis gali priimti sprendimą. Tačiau pagal stačiatikių bažnyčią Konstantinopolio patriarchas laikomas „pirmuoju tarp lygių“. Jis vadinamas Naujosios Romos arkivyskupu ir Visatos patriarchu, kadangi šis terminas jo atsiradimo laikais reiškė Romos imperiją, už kurios yra barbarų kraštai. Konstantinopolio patriarchatui jau daugiau nei 1600 metų, ir Baltramiejus yra 270-tas valdytojas. Kai Maskva ėmė ginčyti jo teisę spręsti, kanoninės teisės specialistai išstudijavo klausimą, pakeldami net 900 metų senumo archyvus. Šią studiją finansiškai parėmė Graikijos nacionalinis bankas.
Lietuva stačiatikių pasaulyje
Krikščionybę į mūsų kraštą nešė ir iš Vakarų, ir iš Rytų. Didysis kunigaikštis Algirdas buvo pasikrikštinęs Aleksandro vardu pagal stačiatikių apeigas, jis pastatė pirmąsias stačiatikių bažnyčias Vilniuje (nors palaidotas buvo pagal pagoniškus papročius). Dar truputis, ir Lietuva būtų Rytų bažnyčios dalimi.
Tačiau Algirdo sūnaus Jogailos ir Vytauto Didžiojo pasirinkimo dėka mes tapome katalikais, o ne stačiatikiais. Pasukome į Vakarus, į Europą, o ne į Rytus, ne į bizantišką tradiciją.
Lietuvos stačiatikių bendruomenė yra senesnė už Maskvos patriarchatą ir istoriškai glaudžiai susijusi su Ukraina. LDK laikais veikė ne Maskvos, o Kyjivo Lietuvos metropolija. Šiuo metu Lietuvos stačiatikių bažnyčia priklauso Maskvos patriarchatui, kuris ją valdo pagal tą patį 1686 m. raštą. Dabar šventasis sinodas tą raštą paskelbė negaliojančiu, atverdamas apsisprendimo kelią ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos stačiatikių bažnyčiai, nes senasis Dionisijaus sprendimas lietė visą tuometinę Kijevo Lietuvos metropoliją.
Bažnyčia, tarnaujanti valstybei
Lenkijai išsivadavus iš Rusijos imperijos, Lenkijos stačiatikiai 1923 m. įteisino Lenkijos stačiatikių bažnyčią pagal doktriną, kad bažnyčia eina su valstybe. Tuo tarpu Lietuvos stačiatikiai prieškarinėje Lietuvos respublikoje toliau priklausė Maskvos patriarchatui. Tada jų bendruomenę sudarė apie 40 000 tikinčiųjų. Dabar Lietuvos stačiatikiai yra antra pagal dydį religinė bendruomenė, turinti virš 400 000 narių.
Iš kur toks dešimteriopas pagausėjimas? Juokingai skamba, bet tai ateistinės sovietų valdžios nuopelnas. Bendruomenė taip išaugo dėka tų, kurie apsigyveno Lietuvoje po jos okupacijos. Sudėjus du faktorius: dalies tų žmonių požiūrį į nepriklausomybę ir bažnyčios priklausomybę Maskvai, turime sprogstamą mišinį pašonėje.
Bolševikai nuo 1917 m. naikino stačiatikių tikėjimą Rusijoje, žudė šventikus ir griovė cerkves. Prasidėjus karui 1941 m. Stalinui paaiškėjo, kad religiją galima panaudoti kaip vienijantį propagandinį ginklą. Todėl iš likučių buvo atkurta Rusijos stačiatikių bažnyčia, kuri, skirtingai nuo Romos katalikų bažnyčios Lietuvoje, nuolankiai tarnavo režimui.
Vladimiras Putinas paveldėjo šitą Stalino kūdikį ir dar labiau jį išpuoselėjo. Maskvos patriarchas Kirilas yra įtakingas putinizmo skleidėjas ir tiesiogiai, ir per jam pavaldžias struktūras.
Maskvos ordinuotas metropolitas Vilniuje
Tris savaites nuo karo pradžios pratylėjęs Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus (Rusijos pilietis Vasiljevas) pasmerkė Rusijos karą prieš Ukrainą.
Kitą dieną nepritarimą karui išreiškė Rygos ir Latvijos metropolitas Aleksandras. Sinchronizuotai tą patį padarė Rusų stačiatikių cerkvės Estijoje metropolitas Jevgenijus (mat Estijoje yra ir kita stačiatikių bažnyčia, susikūrusi Estijos respublikoje ir nuo 1996 m. pavaldi Konstantinopolio patriarchui).
Trijų Maskvos vietininkų metropolitų vienas po kito sekę pareiškimai dabar atrodo kaip Baltijos šalyse 1940 vasarą sinchronizuotai neva prasidėjusios socialistinės revoliucijos, kaip sovietai tada pavadino mūsų okupaciją. Jaučiasi veiksmus ir pareiškimus koordinuojanti ranka. Matyt, negalėjo nutylėti dėl vietos visuomenių spaudimo ir itin neigiamo požiūrio į agresorių. Bet netrukus metropolitai pasuko atgal į seną vėžę.
Tik ką karu piktinęsis Jevgenijus jau kovo 20 d. patarnavo per mišias karingajam patriarchui Kirilui Maskvoje ir nuolankiai klausėsi savo viršininko militaristinio pamokslo. O balandžio viduryje atsivertė Inokentijus Vilniuje, atleisdamas kelis šventikus, nenorėjusius maldoje minėti karą laiminančio patriarcho Kirilo. Kartu atleistas stačiatikių vardu oficialią poziciją išsakydavęs Vitalijus Mockus.
Inokentijus prieš Maskvos dvasinę akademiją yra studijavęs Maskvos tartautinių santykių institute MGIMO. Vieša paslaptis, kad tai buvo viena pagrindinių aukščiausios prabos KGB kadrų kalvių. Nėra priežasties abejoti, ar ryšiai su slaptosiomis tarnybomis nutrūko valdant V. Putinui.
Prieš atvykdamas į Lietuvą Inokentijus tarnavo Korsunės vyskupu (vėliau arkivyskupu), ir jam priklausė stačiatikių bendruomenės Vakarų Europoje. Už darbą Vakaruose V. Putinas 2000 m. jį apdovanojo Garbės ordinu.
2010 m. Inokentijus tapo Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupu, o 2017 m., jau po Rusijos invazijos į Ukrainą, iš V. Putino gavo Draugystės ordiną už draugystės tarp Rusijos ir Lietuvos stiprinimą.
Nežiūrint diplomatinės patirties, Inokentijui atėjo nelengvų išbandymų metas. Privačiai kalbama, kad jis nori ištempti vinguriuodamas iki pensijos, kuri jau čia pat.
Jei ne dabar, tai kada?
Tačiau neįmanoma įtikti abiems pusėms, kai vyksta karas, kai kasdien žūna žmonės, kai griaunami miestai, o Lietuvoje prieglobstį randa dešimtys tūkstančių pabėgėlių iš Ukrainos, kurių dauguma yra stačiatikiai.
Lietuvos stačiatikių šventikams atėjęs pats palankiausias metas istoriniam žingsniui nukirpti bambagyslę su Maskva: yra paskelbtas bažnytinis Dionisijaus 1686 m. potvarkio įvertinimas, yra tikėjimui prieštaraujanti karinga Kirilo pozicija, yra virš 40 000 pabėgėlių ukrainiečių, kurie Lietuvoje neturi alternatyvos Maskvos patriarchatui pavaldžiai bažnyčiai.
Pabėgę į Lietuvą nuo Maskvos sukelto karo, Ukrainos tikintieji gali eiti tik į tokią stačiatikių bažnyčią, kurioje per pamaldas šventikas privalo paminėti karą prieš jų šalį laiminantį Maskvos patriarchą. Tai skamba kaip bedieviška patyča iš žmonių, dėl to karo palikusių gimtus namus.
Nereikia pamiršti ir stačiatikių Lietuvos piliečių. Ar jie turi būti ganomi šventikų, pavaldžių Maskvos patriarchatui, kuris dėl savo pozicijos bus izoliuotas stačiatikių pasaulyje? Ar ryšis kas nors Lietuvoje atkurti istorinę teisybę, o tuo pačiu apvalyti Lietuvos stačiatikybę nuo vykstančio karo dėmės?
Kadangi esame respublika, kurioje bažnyčia atskirta nuo valstybės, klausimą spręsti gali tik Lietuvos stačiatikių šviesuomenė. Bažnyčia turi eiti su valstybe, sako stačiatikybė. Stebėkime, su kuria valstybe pasuks Lietuvos stačiatikių bažnyčia.
