Galima į Iraną žiūrėti kaip į anekdotą. Jau sklinda linksmos istorijos apie tai, kaip ajatolų dronai skrido link Izraelio, o žydų oro gynybos vadai jų laukdami spėjo net nusiprausti, pavakarieniauti ir panašiai. Iš kelių šimtų mirtį nešančių užtaisų 99 proc. buvo neutralizuoti, cha cha!

Bet nejuokinga. Dėl dviejų priežasčių. Pirma: Teheranas – Maskva – Minskas. Ši blogio ašis egzistuoja, stiprėja, rezga globalias niekšybes. Irane pagamintos raketos „Šached“ nutaikytos į Charkivo, Černihivo, Kyjivo, Odesos gyvenamuosius kvartalus, į daugiabučius, į ukrainiečų šeimas neša mirtį beveik 99 proc taiklumu. Nes Kyjivas – ne Tel Avivas. Kyjivas nebeturi, kuo ginti savo oro erdvę.

Irano islamo respublika yra idealus pavyzdys, kur gali nuvesti neapykanta laisvei ir vakarietiško tipo demokratijai. Tai valstybė-koncentracijos stovykla, kurioje „moralės vertybių“ sistema tapo viešu ešafotu.

Antra. Irano islamo respublika yra idealus pavyzdys, kur gali nuvesti neapykanta laisvei ir vakarietiško tipo demokratijai. Tai valstybė-koncentracijos stovykla, kurioje „moralės vertybių“ sistema tapo viešu ešafotu. Tai smagi konstitucinio-teokratinio pragaro vietelė, kurioje išgerta vyno taurė, sužaista loto partija, banali neištikimybės istorija gali tapti – tikrai taps – nuosprendžiu.

Iranas yra tokia oficiali beprotybės sistema, kurioje iš hidžabo kyšanti moters plaukų sruoga užtrauks „nekuklios moters“ statusą ir bausmę. Homoseksualūs asmenys? Šiame absoliučios dorovės kalėjime jų galima ieškoti nebent dorovės policijos nuovadoje, kalėjime arba kapinėse. Tirono Ali Chamenėjaus inkvizicija chirurgiškai tiksliai surašė savo baudžiamąjį kodeksą: jeigu suseks vyrą ketvirtą kartą aktyvioje pozicijoje – į kartuves! Jeigu suseks dvi intymiai bendraujančias moteris – nuplaks. Teherano budeliai dirba sparčiai: po islamistų revoliucijos mirties bausmės sulaukė 6000 gėjų. 

Iranas yra tokia valstybė, kuri kovoja ne tik su tais, kurie protestuoja prieš teokratinį režimą gatvėje, mojuoja vėliavomis, skanduoja šūkius prieš ajatolą. Ji be gailesčio susidoroja ir su tais, kurie pažeidžia viešąją tvarką. Nueikite į Teherano parką, atsisėskite ant suoliuko ir atsiverskite Vladimiro Nabokovo romaną „Lolita“. Pamatysite, kuo baigsis pomėgis literatūrai.

Beje, kuo čia dėta V. Nabokovo knyga? Šią savaitę Milano dienraštis „Il Corriere della Sera“ išspausdino interviu su Irano rašytoja Azar Nafisi. Jos bestseleriu tapęs Amerikoje išleistas romanas vadinasi taip: „Skaityti Lolitą Teherane“. Tai fantastiškas pasakojimas apie drąsias Irano moteris, kurios nebijo ir skaito. Skaito ir nebijo, nors žino, kad, jeigu suseks, jos bus įvardytos kaip „vakarietiškos paleistuvės“, o tada beliks laukti nuosprendžio. 

Skaityti V. Nabokovo „Lolitą“ Teherane yra nusikaltimas. Nes tai knyga, kurioje aprašomos įvairios nuodėmės, pavyzdžiui: trisdešimt septynerių metų literatūros profesoriaus aistra dvylikmetei. Erotika. Nuopolis. Skandalas. Nusikaltimas. Refleksijos. Tačiau ir kiti Vakarų literatūros šedevrai pasakoja nedorybes.

Skaityti V. Nabokovo „Lolitą“ Teherane yra nusikaltimas. Nes tai knyga, kurioje aprašomos įvairios nuodėmės, pavyzdžiui: trisdešimt septynerių metų literatūros profesoriaus aistra dvylikmetei. Erotika. Nuopolis. Skandalas. Nusikaltimas. Refleksijos. Tačiau ir kiti Vakarų literatūros šedevrai pasakoja nedorybes. Tarkime, Francis Scottas Fitzgeraldas ir jo romanas „Didysis Getsbis“. Arba Henry‘is James‘as, Jane Austen. Šie autoriai, ši literatūra – pavojingi režimui.

Rašytoja Azar Nafisi, Teherano universiteto literatūros dėstytoja, studentams skaito Vakarų literatūros kursą. Irano režimas galiausiai jį uždraudžia. Tada dėstytoja kelias drąsiausias studentes kviečia toliau mokytis savo namuose. Čia vyksta paskaitos ir diskusijos apie moters laisvę, apie represinį Ruholos Chomenio režimą, apie lūpdažio galią. „Kol gyvenau Irane (rašytoja emigravo į JAV 1997 metais), išeidama iš namų brūkštelėdavau vos matomą raudoną kontūrą ant lūpų. Šis moterų kasdienybėje įprastas veiksmas Italijoje ar Amerikoje ten buvo vertinamas kaip masinio naikinimo ginklas“, – pasakoja A. Nafisi. 

Kaip teisingai suprasti tai, kas vyksta ar dar vyks tarp Irano ir Palestinos, tarp Irano ir Izraelio? Štai „Skaityti Lolitą Teherane“ autorės dekalogas tiems, kurie kažko nesupranta, abejoja arba ruošiasi smerkti Tel Avivą už atsakomąjį smūgį „šachedų“ gamintojams. Tiems, kurie ilgisi patogios taikos ir ramybės, tiems, kurie mano, kad su Maskvos ar Minsko režimais galima susitarti:

  • Irano žmonės nenori kariauti su Izraeliu, jie neturi nieko prieš Izraelio žmones, jie jau kariauja savo karą prieš diktatorių Ali Chamenėjų;

  • Irano režimas ir „Hamas“ palestiniečių problemą naudoja savo tikslams pasiekti;

  • Kova turėtų vykti ne prieš žydus, ne prieš palestiniečius, kova turi vykti prieš visas diktatūras;

  • Vakarų demokratijos turėtų stabdyti bet kokius prekybos ar naudos santykius su Irano režimu;

  • Nepamirškime: mes, vakarietiškų demokratijų gyventojai, patogiai nebematome tautų kovos už laisvę;

  • Irano moterų nepaklusnumas režimui yra jaudinantis kovos už laisvę žygdarbis;

  • Iraniečių jaunimas nesusišneka su diktatoriaus Ali Chamenėjaus režimu, nes jie kalba skirtinga kalba;

  • Režimas juos kankina ir žudo, jie atsako dainuodami ir šokdami;

  • Remti šios ir kitų tautų laisvę reiškia štai ką: ginti savo, visų laisvę.  

Šis Irano rašytojos dekalogas skirtas mums: žurnalistams, politikams, intelektualams, knygų skaitytojams, mokytojams, studentams, bet labiausiai – visiems tiems, kurie patogiai sekdami pasaulio naujienas įsivaizduoja, kad Irano problemos nėra jų problemos.

Šis Irano rašytojos dekalogas skirtas mums: žurnalistams, politikams, intelektualams, knygų skaitytojams, mokytojams, studentams, bet labiausiai – visiems tiems, kurie patogiai sekdami pasaulio naujienas įsivaizduoja, kad Irano problemos nėra jų problemos. Kad Tel Avivo ir Teherano konfliktas yra tolimas, nereikšmingas geopolitinis marazmas, kurio vienintelė tiesioginė pasekmė galėtų būti pabrangusi nafta.

Socialiniame tinkle „X“ jau vyksta įnirtingos Irano žmonių diskusijos: Izraelis galėtų, turėtų smogti ne šiaip atsakomąjį smūgį Ali Chamenėjaus teokratinei diktatūrai. Izraelis galėtų jį sunaikinti. O tada atsisėsti Teherano parke ant suoliuko, atsiversti „Lolitą“ nebebus pavojingas nusikaltimas.