Tai jis – Poncijus Pilotas, Romos raitininkų luomo atstovas, penktasis imperatoriaus vietininkas Judėjos provincijoje.
Viskas labai paprasta: jeigu Pilotas nebūtų nuteisęs Jėzaus, jeigu nebūtų pritaręs sadistinei kryžiaus orgijai, jeigu būtų pasigailėjęs mesijo – kažin kaip viskas būtų buvę. Galbūt mums netektų kiekvieną pavasarį kartoti prisikėlimo ir atsinaujinimo šventės ritualų. Bet apaštalų tikėjimo išpažinime teisėjas atsidūrė vos per keletą eilučių nuo savo aukos, ir šimtai milijonų lūpų visame pasaulyje kasdien ištaria sakralinę formulę „...kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus...“
Po niekingos misijos, Jėzaus teismo-farso, aukšto Tiberijaus valdininko karjera baigėsi savižudybe, jį ištiko daugelio Romos imperijos politikų likimas – damnatio memoriae – oficiali užmarštis. Ji truko beveik keturis šimtmečius, o paskui įvyko Konstantinopolio I susirinkimas, ir Poncijus Pilotas buvo sugrąžintas atgal į istoriją. Tai buvo padaryta pasitelkus neįtikėtinai švelnią diplomatinę formuluotę – „kentėjo prie Poncijaus Piloto“. Kažkodėl nebuvo įrašyta aiškiau, kad Jėzus buvo nuteistas ir pasmerktas būtent Poncijaus Piloto. Arba: nebuvo išgelbėtas. Arba dar kaip nors taip, kad milijardai krikščionių tardami Judėjos valdytojo vardą žinotų – Dievo sūnaus žudikas buvo jis. Ne, liko abstrakcija: „kentėjo prie Poncijaus Piloto“; o mechaniškai murmant maldą net nebelieka loginės sąsajos – kieno įsakymu galiausiai Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus.
Iš visų evangelinio Kristaus pasijos pasakojimo veikėjų būtent Pilotas lieka įdomiausia, prieštaringiausiai vertinama figūra. Ji neįtikėtinai aktuali, „pilotizmo“ konceptas lieka gyvas, modernus, nuolat pasikartojantis nūdienos politikoje. Kasdieniškas! Apsidairykime: kiek Poncijų Pilotų šiandien tvarko ir darko žmonių likimus!
Judėjos valdytoją-prefektą Vakarų intelektualai bandė suprasti, neretai ir išteisinti. Friedrichas Nietzschė giria Piloto intelektinį aristokratizmą, piešia protingo ir dvasingo antikristo paveikslą: „Ar visame Naujajame Testamente išnyra bent viena asmenybė, kurią reikėtų pagarbinti? Tai Pilotas, valdytojas iš Romos.“ 1973 metų roko operoje „Jesus Christ Superstar“ Pilotas dvasingai gieda sutikęs „nuostabų žmogų iš Galilėjos, kurį apverkė milijardai“. Į klausimą – geras ar blogas buvo Jėzaus teisėjas – bandė atsakyti plejada šiuolaikinių rašytojų: Paulis Claudelis, Mario Soldatis, José Saramago, Michailas Bulgakovas.
Ne vienas italų religijos istorikas šiandien jį apibūdina vienu konkrečiu itališku būdvardžiu: meschino – niekingas. Yra ir kitaip manančių: jis buvo tikras šaunuolis, galbūt atgailavo, atsivertė į krikščionybę. Etiopijos stačiatikiai jį ir jo žmoną Prokulą, raginusią išlaisvinti Jėzų, netgi paskelbė šventaisiais.
Pilotas yra nei itin blogas, nei itin geras. Jis kažkiek geras, bet pakankamai blogas. Todėl pagirkime Tiberijaus vietininką: jis, panašiai kaip ir nūdienos miestų valdytojai, pirmiausia rūpinasi trinkelėmis, kanalizacija, kelių kokybe. Izraelio archeologai neseniai Jeruzalėje aptiko monumentalaus 8 metrų pločio kelio grindinį, jį gyventojų patogumui pastatė Poncijus Pilotas.
Gyventojams reikia akveduko? Prašom, valdytojas gyventojų patogumui stato akveduką. Tik gaila, kad paliepia griauti žydų šventyklą, nes ten randa tinkamų statybinių medžiagų. Gyventojai patenkinti? Gyventojai pasipiktinę, bet Romos valdininkui žydų religiniai jausmai rūpi mažiausiai. Poncijus Pilotas yra tobulas valdžiažmogis-statybininkas, gėrį jis mato trinkelizuotą, tačiau susidūręs su moralės ar kultūros reikalais parodo, kas esąs – bejausmis siauro akiračio biurokratas. Jeigu jums teko susidurti su panašiais valdytojais, ką gi – tai „pilotizmo“ tradicijos tęsinys.
Dar pagirsime Pilotą? Pagirsime! Jo misija – ginti teisėtvarką, valstybę ir imperatoriaus garbę. Nuo ko? Nuo kažkokio nekonkrečiai kalbančio asmens, kuris sakosi esąs karalius, bet neaiškios karalystės. Pilotas gina tvarką, o tvarka valstybėje turi būti, ar ne? Jeigu jums imponuoja tokio tipo administratorius-tironas – tai jo, Piloto, tradicijos tęsinys.
Toliau. Pilotas yra biurokratas. Pilotas yra karjeristas. Bet nieko: kai jo rangui, asmeninei gerovei iškyla pavojus, jis persikūnija į malonų populus – tautos – įgeidžius tenkinantį populistą. Provincijos valdytojas bijo, kad žydai jį vėl apskųs imperatoriui, todėl leidžia pasirinkti. Pasirinkimas miniai visada patinka. Na, populus, leidžiu tau nuspręsti: ką siųsime ant kryžiaus – mesiją Kristų ar plėšiką Barabą?
Žinoma, miniai labiau patinka simpatiškas, savas, liežuvio ir kumščių nesulaikantis plėšikas Barabas. Jis tarsi nūdienos superinfluenceris kalba visiems suprantama neapykantos kalba. Anas, Kristus, pasakoja klaidžius tikėjimo dalykus.
Įdomu: jeigu panaši pasirinkimo galimybė pasikartotų šiandien – ką nuspręstų minia? Pasigailėtų kovotojo su politiniu elitu, paprastų žmonių interesų, laisvės gynėjo? Ar Jėzaus, kuris skelbia miglotus raginimus priimti savo kryžių ir panašias pasiaukojimo, tarnystės tiesas?
Paskutinis pagyrimas Poncijui Pilotui: jis nėra kvailas biurokratas. Jis yra išmanus valstybės tarnautojas, puikiai suvokiantis savo galios ribas. Jis vadovaujasi Romos teisės aktais, neranda jokios Jėzaus kaltės, siunčia į Sinedriono – žydų išminčių – teismą, bet Sinedrionas grąžina įtariamąjį atgal Romos prefektui. Tada Jėzaus likimas paliekamas spręsti miniai. O minia sprendžia, kaip sprendžia tik minia.
Teismo-farso finalas. Pilotas demonstruoja tai, kas buvo ir tebėra kertinis „pilotizmo“ strategijos triukas. Pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“
Šiandien belieka apsidairyti. Kiek išmanių valdytojų, partijų lyderių, prezidentų taiko juridinius teisės kanonus ir galiausiai pripažįsta: mes nerandame kaltės. Nusiplauna rankas ir toliau stebi susidorojimą su nekaltaisiais. Kad tik dar labiau nebūtų suerzinti tie, kurie trokšta egzekucijos. Praėjo beveik du tūkstančiai metų, valdytojų profesijos pavadinimas lieka tas pats – Poncijus Pilotas.
