Kontekstas buvo šis: Volodymyras Zelenskis prieš keletą dienų per Kyjivo organizuojamos lėšų rinkimo platformos „United24“ vaizdo susitikimą pasakė amerikiečiams: „Būtina konkrečiai pasakyti Kongresui, – jeigu Kongresas nepadės Ukrainai, Ukraina pralaimės karą“.
Ten tas „jeigu“... Nekaltas, mielas jungtukas sąlygai žymėti. Žmogus gimsta, išmoksta vaikščioti, kalbėti, prasideda pirmieji „jeigu“. Iš serijos: mama, jeigu nenupirksi man šokoladinių ledų...
Tėti, jeigu man nepadovanosite štai to žaidimų kompiuterio... Ir panašiai.
V. Zelenskiui tenka naudoti tą pačią sąlygos konstrukciją. Ji skamba neįtikėtinai banaliai. Ir tuo pat metu siaubingai. V. Zelenskis galėtų kalbėti vaizdingiau, konkrečiau, nes pasaulis jo seniai nebegirdi. Galėtų kalbėti skaičiais. Pradžiai – šoviniais, raketomis, amunicijos vienetais. „Jeigu mes jų panaudojame 3 000 per savaitę, o rusai jų panaudoja 20 000 per vieną dieną – ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes pralaimime“. Tokiais skaičiais šią savaitę prancūzus bandė žadinti jų apžvalgininkas Raphaëlis Glucksmannas.
Arba galėtų pasitelkti lavonų statistiką. „Jeigu jūsiškės, mieli vakariečiai, „Patriot“ sistemos toliau rūdys ten, kur didžiausia dienos problema – pabrangusios atostogos prie jūros, mes kasdien jums atsiųsime X kiekį nuotraukų su „šachedų“ nužudytų vaikų, senukų lavonais“. Galėtų išpasakoti kareivių proporcijas, – apie jas neseniai rašė „The Guardian“: „Rusų pajėgos rytiniuose fronto regionuose yra gausesnės nuo septynių iki dešimt kartų“. Galėtų, po velnių, pasiteirauti: „Ponios ir ponai, jeigu vienam mūsų kareiviui tenka dešimt rusų, jeigu jėgos rezultatas yra 1:10 jūs ir toliau miegate ramiai?“
V. Zelenskis su Vakarais vis dar kalba tvarkinga vakarietiškos diplomatijos kalba. Be emocinių ekscesų. Jeigu jūs nepadėsite – mes pralaimėsime. Iki šiol buvo „mes laimėsime“. Du metus jis tai kartojo sau, tautai, pasauliui. Nebuvo jokio tarpinio varianto: na, jeigu rytoj paliksime Maskvai Krymą, tada gal vėliau laimėsime. Arba: jeigu atsisakysime Donecko tada galimai greitai baigtųsi karas. Panašių kapituliacinių silogizmų jis iki šiol išvengė, o dabar pasaulis išgirdo ramiai ištartą, bet maksimaliai tragišką „arba – arba“.
Kai kam patiko. Kažkas lengviau atsiduso: pagaliau tai baigiasi. Nes, suprantate, žmonės pavargo. Žolė jau žaliuoja, žydi vaismedžiai, artėja smagiausias metų laikas, atostogos, pramogos, poilsis. Tas žmogus vilkintis nesuprasi ką – nei prezidento kostiumą, nei generolo uniformą, jis nuolat šmėžuoja ekranuose. Jis vargina. Važinėja po pasaulį ir ubagauja: duokite raketų, duokite ginklų, duokite pinigų. Buvo komikas, tapo prezidentu, kurį laiką pabuvo Vakarų pasaulio didvyriu. Selfintis ant raudono kilimo su juo troško prezidentai, monarchai, milijardieriai.
O kaip dabar? Dabar nuo šito ukrainiečių komiko pernelyg dvelkia Ukrainos tragedija. Šis dramos žanras – tragedija – žiūrovus domino gerokai labiau nei komedija nebent Sofoklio, Aischilo, Euripido laikais. Seniai! Na, ir teatro terminas – tragodia – greičiausiai kilęs iš senovės graikų agrarinio ritualo. Jo metu būdavo aukojamas baltas ožys. Tad šio žodžio etimologija suteikia niūraus skambesio – ožio aukojimo giesmė. Reikia jį surasti? Ieškom: greičiausiai tai jis – buvęs komedijos aktorius, kuriam nesinori taikos. Jis – nesutaikomas, nesukalbamas, nesugebantis derėtis. Egocentriškas graikiškos dramos herojus, gebantis šokdinti Vakarus, Rytus, pasaulį.
Įsivaizduokime V. Zelenskio vietoje bet kurios kitos Europos valstybės vadovą. Kaip elgtųsi, kaip kalbėtų, kaip bendrautų su priešu? Nes būti išrinktam prezidentu yra normalios politikos atvejis.
Tapti prezidentu – tautos lyderiu yra kitas atvejis. Ir tai dar ne viskas. Beveik visų valstybių prezidentai yra ir formalūs de jure vyriausieji kariuomenės vadai. Bet ne visiems vadovams lemta tapti kariaujančios valstybės prezidentu – kariuomenės vadu. Ir tik vos vienas kitas valstybės vadovas į istoriją įrašomas kaip prezidentas – lyderis – kariuomenės vadas, kuriam pavyksta mobilizuoti valstybę, sėkmingai priešintis užpuolikams santykiu 1 prieš 10.
Ar labai toli ieškosime istorinių pavyzdžių? Mūsų valstybės prezidentas buvo valstybės lyderis de jure ir de facto. Kai reikėdavo kažką svarbaus nutarti, – nutardavo. Reikia paleisti Seimą – paleidžia. Atiduodame saugumo tarnybos vadovą priešui? Atiduodame. Vidaus reikalų ministrą atiduodam? Kodėl gi ne, – atiduodam. Tiesa, prieš tai suteikiam draugišką praktinį patarimą: „Ministre, rekomenduoju nedelsiant bėgti iš Lietuvos“.
Kas įvyko toliau – žinome: ministras nebėgo, premjeras pasirašė teisingumo ministro raštą – įsakymą suimti Skučą ir Povilaitį pasienyje. Esą yra įtarimų, jog minėti asmenys yra nusikaltę sovietų įgulų kareivių atžvilgiu. Trečiąjį Seimą išvaikęs, ketvirtąjį sudėliojęs iš vienos partijos bičiulių prezidentas – autoritaras negriebia už kaklaraiščio silpną premjerą ir nepagrasina jam: „Tik pabandyk atiduoti rusams mano vyriausybės ministrą!“ Lemiamą valstybės išlikimui akimirką jis suvaidina kolegialų demokratą, palieka nuspręsti tiems, kurie kitaip nuspręsti negalėjo. Ar brido mūsų prezidentas per upelį, ar važiuotas važiavo – istorijai didelio skirtumo nėra. Graikiškoji tragedija – baltojo ožio aukojimas įvyko. Baltasis ožys buvo valstybė.
Ačiū Dievui, mes savo tragedijos herojų – kankinių nepristigome. Amerikiečiai pasiūlė V. Zelenskiui bėgti iš savo šalies tai, ką Smetona siūlė mūsų krašto apsaugos ministrui ir saugumo vadovui. Jie liko. V. Zelenskis liko, nesušaukęs ypatingosios parlamento sesijos, įsakė gintis čia ir dabar. Deja, jo negalime palyginti su mūsų prezidentu. Galime nebent palyginti su Suomijos prezidentu – Žiemos karo strategu Carlu Gustavu Mannerheimu. Jis neatidavė nei savo ministrų, nei valstybės. Įsakė priešintis ir priešinosi.
Komikas V. Zelenskis yra tikras prezidentas. Jeigu toks komikas būtų valdęs Lietuvą 1940 metais kažin kaip būtų susidėliojusi šalies istorija. Dabar lieka tik vienas klausimas: kiek ilgai gali ištverti žmogus ant kurio pečių, širdies, nervų užkrauta kolosoli atsakomybė? Kiek ilgai jam pavyks išverti psichologinį, emocinį, politinį spaudimą?
Todėl žvelgiu į viršų ir sakau: Dieve, nežiopsok, saugok V. Zelenskį. Tokį Prezidentą, kokio mes neturėjome.