Buvo galima ir performuoti vyriausybę su atsistatydinimu arba be jo, pakeičiant nepopuliarius ministrus (ne pirmas kartas Lietuvoje) arba paaukoti vieną-du ministrus. To neįvyko, ir I. Šimonytės sprendimas yra politinis pasirinkimas su naudos ir kaštų apskaičiavimu. Lietuva nesugriuvo, žmonės toliau pirks Kalėdines dovanas ir ingredientus „silkei pataluose“. Visgi problemos išliko, o atsakingųjų – labai mažai.
Pirma, siekis susilpninti diktatoriaus A. Lukašenkos režimą liko nerealizuotas. Diplomatiškai siektų JAV taikomų sankcijų Baltarusijos verslo subjektams įgyvendinimas neįvyko, nes vyriausybė neparuošė atitinkamo įstatymo. Vyriausybės kalbėjimas, jog baltarusiškos trąšos nustos keliauti per Lietuvą gruodį, panašu, nusikelia į 2022 m. balandį.
Antra, Lietuva tikrai nėra 51 JAV valstija, bet JAV ambasadorius aiškiai pasakė, jog solidarumo iš sąjungininkų tikimasi. Kam jau kam, bet Lietuvai, kaip mažai valstybei prie sienos su diktatūromis ir siekiančiai solidarumo dėl saugumo, to negirdėti neįmanoma. Solidarumo su JAV stoka gal ir nesugriovė Lietuvos reputacijos, bet kelia klausimą – žodžiais ar darbais mylima tėvynė.
Trečia, vertybinės užsienio politikos nesubalansuotumas išlieka. Užsienio politika apskritai siekia Lietuvos žmonėms saugumo, gerovės ir visuomenei svarbių vertybių apsaugos bei sklaidos. Panašu, kad URM ministras garsiai porina apie vertybes, bet vyriausybės valdomos įmonės inovatyviai ieško ir gerovės. Kaip sakė interviu iš Lukašenkos ėmęs britų korespondentas Steve‘as Rosenbergas, „kažkas nesusieina“.
Ketvirta, sankcijų koordinavimo stoka kvepia arba nekompetencija, arba politinės valios stoka – URM yra Sankcijų skyrius, kuris gali koordinuoti sankcijas.
Penkta, paaiškinimai visuomenei virto nesusikalbėjimais, pusiniais kalbėjimais ir atsimušinėjimais į žiniasklaidos augančių klausimų virtinę. Gal iš tikrųjų parlamentinė komisija galėtų atsakyti į daug klausimų, kas ką žinojo ir kam eilinį kartą nenuėjo žinutės. Pakso apkaltos ir CŽV kalėjimų Lietuvoje tyrimai, kaip pavyzdžiai, rodo, jog Seime galima paieškoti atsakymų į politinius ir reputacinius klausimus.
Skaidrumas niekam nekenkia: žiū, prieš 2020 m. Seimo rinkimus TS-LKD programoje rašė: „siekiame auginti naujos kokybės visuomenės ir politinės valdžios santykį, stiprinti politiką, paremtą bendradarbiavimu ir skaidrumu“, „laisvės erdvė išliks autentiška tiek, kiek ji bus persmelkta atsakomybės, įsipareigojimo ir tarpusavio pagarbos santykiais.“ Geriau nepasakysi.
Šešta, būnant opozicijoje, keliami reikalavimai sunkiai taikomi atėjus į valdžią. 2019 m. rugsėjį konservatorių tarybą ragino atsistatydinti ilgiausiai (dvi kadencijas) išbuvusį užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ...dėl prorusiškumo ir pasyvumo, jau nekalbant apie reikalautą ankstesnių ministrų politinę ir moralinę atsakomybę. Sunku konservatorių partijoje dabar reikalauti savo lyderio atsistatydinimo už didesnes „nuodėmes“. Kas galėtų paneigti galimybę, jog buvusio faktinio Lietuvos vadovo V. Landsbergio vieša parama giminaičiui – URM ministrui (ir raginimas Premjerei), padėjusiam atsistatydinimo pareiškimą – galėtų priminti žodį, kuris prasideda „nepo“ ir baigiasi „-as“.
Įdomu, kai du ministrai skubiai nori atsistatydinti, supratę, pagal „Hamletą“, kad „kažkas supuvę Danijos karalystėje“, bet lieka savo vietose. Atsistatydinimai TS-LKD gal yra apskritai nemadingi šiais metais. Net Žygimantas Pavilionis po, nota bene, frakcijos pareikšto nepasitikėjimo įjungia aukštesnį bravūros bėgį. Viskas teisėta. Įstatymai nepažeisti. Kalbos, jog neatsistatydinimas po skandalo yra tikrasis atsakomybės nešimas, primena Dž. Orvelo naujakalbę iš distopijos „1984“ – „jarekas“ linksmai ploja sau per šlaunį.
Pakartosiu, vakarykštis Premjerės sprendimas yra teisėtas ir teisingas pačios vyriausybės akyse. Bet! Premjerė praleido puikią krizės progą parodyti naująją ir reklamuotą skirtingą nuo kritikuotų „valstiečių“ politiką bei sustiprinti vyriausybę, savo, kaip politikės, poziciją bei politinę kultūrą. Apie taip ilgai kartotus skandinaviškus politinės atsakomybės standartus valdančiosios ir valdantieji tylės it musę kandę. Koalicijos partneriai liberalai ir laisviečiai praleido progą sustiprinti nustumtųjų pozicijas tiek kritikuojant, tiek išsiderint daugiau paramos savo siūlomiems įstatymams. Premjerės žingsnio, spėju, laukia ir Prezidento, kuris pernelyg nesikišo, įvertinimas. Jei, remiantis Liblingo dėsniu, užpakalio niekam neskauda dabar, tai nereiškia, kad neskaudės po trijų metų. Skausmo sumažinimui galimas, leiskite pafantazuoti, triušio ištraukimas iš skrybėlės prieš Seimo ir Prezidento rinkimus. Buvusią prezidentę Dalią Grybauskaitę – į premjerus. Tik nesakykite, kad niekas apie tai dar nepagalvojote.
