Socialdemokratai sulaukė daug kritiškų reakcijų. Bet jų sprendimas nedalyvauti nėra nei naujas Lietuvoje, nei demokratiją kažkaip neigiamai veikia. Viena iš paprasčiausių rinkimų tyrimų hipotezių sako, kad mažoritarinės sistemos paskatina strateginį partijų elgesį – nuolat pralaimintieji pradeda taupytis resursus ir eina į koalicijas su stipresniaisiais. Prezidento rinkimai vyksta būtent tokia sistema, laimėtojas juose tik vienas.
Normalu, kad socialdemokratai skaičiuoja strategiškai ir remia ideologiškai tikrai neoptimalų variantą – G. Nausėdą, – bet tikriausiai jiems artimesnį nei konservatoriai. Nepaisant to, kad kėlė kandidatą beveik visuose Prezidento rinkimuose, jų niekada nelaimėjo. Aš neskaičiuoju 1993 m. ir Algirdo Mykolo Brazausko. Tada socialdemokratai buvo atskira partija nuo besireformavusių komunistų ir rėmė Stasį Lozoraitį.
Kita vertus, socialdemokratus patraukti per dantį progos nepraleidę konservatoriai patys pamiršta, kad praleido 2009 ir 2014 m. Prezidento rinkimus. Tada jie rėmė Dalią Grybauskaitę. Socialdemokratai tiesiog pasiskolina algoritmą. Taip, D. Grybauskaitė buvo artimesnė konservatoriams, bet kartu toli nuo partijos atstovo.
Socialdemokratų žaidimai yra niekis, palyginti su tuo, kas šiuo metu vyksta Prezidento rinkimų periferijoje: VRK iki oficialios registracijos neduoda aiškaus atsakymo, ar Giedrimas Jeglinskas galės kandidatuoti.
„Demokratai“ piktinasi, rodo pirštu į pateiktus dokumentus ir iškelia sąmokslo teoriją apie valdančiųjų interesus. Jų reakcija yra suprantama žmogiškai ir politiškai. „Demokratai“ nori žinoti, ar galės dalyvauti rinkimuose, nors ir 5 proc. balsų jiems būtų geras pasirodymas. Kartu jų emocijos perdėtos, nes VRK sudaroma iš skirtingų partijų ir institucijų nominuotų narių. Valdantieji čia sąlygų nediktuoja.
Pati VRK aiškina, kad reikia palaukti oficialios registracijos, nes kitaip būtų negarbinga kitų kandidatų atžvilgiu. Jų argumentai yra pagrįsti derinant teisę ir kartu principą, kad rinkimų procesas turėtų būti sąžiningas visiems.
Kartu abi pusės yra įkaitės nepagrįsto, prastai apibrėžto ir nelabai veikiančio reikalavimo Konstitucijos 78 straipsnyje – kad valstybės Prezidentu gali būti renkamas ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje jos pilietis.
Demokratijose dažniausiai paplitę prezidentams taikomi amžiaus (vidurkis apie 35 metus) ir pilietybės (pagal kilmę) reikalavimai. Visa kita tarp valstybių skiriasi. Kuo daugiau sudaroma kliūčių registracijai, tuo labiau tolstama nuo idealo – kad aktyvi rinkimų teisė (balsuoti) ir pasyvi (būti išrinktam) yra tos pačios monetos dvi pusės. Ne šiaip sau diktatūros prigalvoja būdų, kaip neleisti oponentams kandidatuoti. Tai efektyvus būdas užsitikrinti pergalę dar prieš rinkimus. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – pažiūrėkite į Rytus.
Ne, Lietuva nėra autoritarinė valstybė ir mūsų tokia tikrai nepadaro Konstitucijos 78 straipsnio nuostatos. Tačiau reikalavimas kandidatams trejus metus gyventi valstybėje yra mažai pagrįstas. Jį taiko tik mažuma demokratijų. Teoriškai yra aiškus argumentas prieš: tai gali būti naudojama prieš žmones, kurie dėl politinių priežasčių turėjo persikelti gyventi į užsienį, pavyzdžiui, jeigu prieš tai buvo persekiojami.
Niekas G. Jeglinsko nepersekiojo. Atvirkščiai – mūsų valstybė galėjo didžiuotis, turėdama lietuvį NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojo poste. Tačiau efektas dabar panašus. Kyla klausimas dėl kandidatavimo, o priežastys – politinės.
Toks reikalavimas yra ne tik prastai pagrįstas. Jeigu sąvoka turi tiesioginį sąlytį su realybe, ji turi būti tiksliai apibrėžta. Kad vėliau nekiltų problemų, kaip ją pritaikyti. Pavyzdžiui, jeigu klausiame žmogaus, kaip jis jaučiasi, atsakymas bus prastas jo sveikatos rodiklis. Šiandien galime jaustis gerai dėl skirtingų priežasčių.
Ką reiškia praktiškai „gyventi Lietuvoje“? Gal formalų gyvenamosios vietos deklaravimą? Bet juk galima deklaruoti vietą vienoje valstybėje ir beveik visą laiką praleisti kitoje. O gal tai reiškia konkretų laiko kiekį, praleidžiamą šalyje? Bet tada reikia aiškaus kiekybinio rodiklio. Trijų, šešių, devynių mėnesių?
Rinkimų kodeksas tikslina šį Konstitucijos reikalavimą, nurodydamas į nuolatinės gyvenamosios vietos sampratą Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Čia randame, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra ten, kur jis „nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta.“ Aiškiau, bet vis tiek neaišku. O aiškiausia būtų iš viso be tokio reikalavimo.
Galiausiai, turime panašų atvejį iš 1997 metų. Valdui Adamkui pristačius dokumentus tuometinė VRK atsisakė juos priimti – reikalaudama pagrįsti, ar jis tikrai gyveno trejus metus Lietuvoje. Būsimas Prezidentas kreipėsi į teismą, kuris pripažino teisę kandidatuoti – remiantis tuo, kad buvo registruotas Šiauliuose. Tada paplito juokelis, kad Šiauliuose buvo tiesiog padėtos V. Adamkaus šlepetės, nes realybėje ten kandidatą mažai kas matė.
Kita vertus, kaip tada V. Adamkus, taip ir dabar G. Jeglinskas yra Lietuvos pilietis pagal kilmę, su aiškiais socialiniais ir kitokiais ryšiais. Atmetus registracijų formalizmus, jeigu galėjo kandidatuoti pirmasis, neturi kilti klausimų dėl antrojo.
Verta pagalvoti, gal apskritai šio reikalavimo reiktų atsisakyti – jis neatlieka jokios naudingos funkcijos ir kartu yra kliuvinys demokratiniam rinkimų procesui.
