Bet G. Palucko pralaimėjimas nėra tik atskiras socialdemokratų organizacinių sprendinių epizodas. Šiame epizode atsispindi pakankamai ilga partijos vidinių įtampų istorija ir akivaizdu, kad per šį atvejį mes galime numatyti ir tam tikras LSDP ateities kolizijas.
Jau kelintą mėnesį buvo kalbama apie tai, kad partijos laimėjimas rinkimuose į Seimą nulems G. Palucko buvimą partijos vadovo poste. Buvo kuriamos ir vis dar eksploatuojamos įvairios teorijos apie jo nuvertimą, jei partija pralaimės, jei pats Paluckas pralaimės rinkimus savo apygardoje.
Ir partija pralaimėjo, t. y. nesurinko balsų, kuriuos tikėjosi surinkti, ir G. Paluckas pralaimėjo antrame ture. Tokie rodikliai neskatina džiaugtis turimu rezultatu ir nesuteikia šanso būti politinių įvykių iniciatoriumi. Taigi, G. Palucko nušalinimo nuo partijos vado pozicijų idėja tarsi turi pagrindą ir stimulą. Frakcijos vadovo išrinkimas tai tik turėtų patvirtinti.
Matyt, mes dar regėsime, kaip frakcijoje ir partijoje kunkuliuos diskusijos bei konfliktai dėl partinių kėdžių. Mes matysime, kaip G. Paluckas ir jo oponentai telks pajėgas žūtbūtinei kovai dėl dominavimo. Kodėl taip bus?
Todėl. Kad sisteminė, principinė pertvarka po G. Kirkilo šalininkų pasitraukimo partijoje taip ir neįvyko. Nebuvo persvarstyti partinės struktūros funkcionavimo principai, partija taip ir liko miegančia LSDP narių mase, be iniciatyvos ir be energijos. Vadovybėje nusistovėjo rimtis po streso, įvykus skilimui, nors situacija reikalavo naujų ir modernių strategijų.
Beje, kodėl po A. Butkevičiaus pasiraukimo buvo išrinktas G. Paluckas? Manau, kad jo kandidatūra labai tiko konkuruojantiems „klanams“ partijos viduje: jaunas, neturintis plačios, jį palaikančios aplinkos ir neturintis aparatinių žaidimų patirties. Kol jis vadovaus, „klanai“ išsiaiškins dėl dominavimo. Neišsiaiškino.
A. Butkevičius nepanoro teptis rankų, o likusieji nesugebėjo pateikti nei sau, nei partinei visuomenei ryškių ir dinamiškų projektų.
Teko pasilikti su tuo pačiu lyderiu ir su tomis pačiomis problemomis. Dėl to rinkiminė kampanija buvo vangi, organizuota atsainiai, be ryškaus plano ir stiprių šūkių. Visuomenė negirdėjo nei partijos, nei jos lyderių.
Visi buvo pavargę ir išsekę. LSDP rinkiminę nišą lengvai ir be didesnių pastangų toliau išsaugojo sau Valstiečiai-žalieji bei Darbo partija, kaip visada apsukriai suviliojusi be dėmesio paliktus rinkėjus.
Rinkimai dėl frakcijos vadovo gali būti traktuojami kaip rinkiminių parlaimėjimų atgarsis, bausmė partijos lyderiui.
Realiai tai tik nekantrus išlikusios senosios gvardijos veiksmas, siekiant kuo greičiau užkariauti strategines pozicijas partijoje ir galų gale nušalinti „laikiną“, „atsitiktinį“ jos dabartinį lyderį.
Bet G. Paluckas partijos lyderio situacijoje buvo atsitiktiniu ir santykinai laikinu tol, kol nesutelkė šalia savęs naujų narių bei nesukūrė sau palankios viešosios nuomonės partinėse gretose. Jis šiandien yra pilnavertis ir pakankamai sąmoningas vykstančios partinės intrigos aktorius. Todėl kova dėl dominavimo tik prasideda.
Tai, kad jis netapo frakcijos vadu, tėra tik taktinis jo pralaimėjimas, bet tai šansas turėti laisvesnes rankas ir dirbti su skyriais, komunikuoti su potencialiais šalininkais bei rėmėjais.
Tai kovingos pozicijos išgryninimas ir paraiška kovai, nes net šioje frakcijos seniūno rinkimų situacijoje pralaimėta tik vienu balsu. Taigi, naujoje Seimo kadencijoje vidinės LSDP struktūros dėlionės bus viena iš ryškiausių partinio persitvarkymo bei lyderio įsitvirtinimo dramų.