„Kiekviename Rytų Europos mieste yra pastatų, kurių vietos gyventojai kažkada vengdavo kaip išmanydami. Tokių statinių yra Vilniuje ir Kaune, Rygoje ir Taline, Maskvoje ir Kijeve... Visur, kur tik komunistinės valstybės siekė kontroliuoti ne tik žmonių poelgius, bet ir kasdienį gyvenimą. Ir visada buvo žmonių, kurie nenorėjo gyventi už geležinės uždangos, nedarė kompromisų su komunistine valdžia, arba tokių, kurie buvo išstumti į užribį dėl juos pačius ar jų artimuosius palietusio raudonojo teroro. Jiems tramdyti komunistų partijos naudojo visą valstybės administracinę galią, o kai to nepakakdavo – slaptąsias tarnybas. Iki šiol KGB daugeliui asocijuojasi su represijomis ir psichiatrine prievarta, kankinimais ir šantažu, užsakytomis žmogžudystėmis ir laiškų liustracija, masiniu agentų verbavimu ir slepiamomis politinių kalinių kapinėmis. Tačiau ar viską žinome?
KGB parodose
Kitas britas, komercijos direktoriaus padėjėjas Eddis Trendelas, KGB specialistų vertinimu, neblaivus praranda kontrolę ir „Neringos“ kavinėje greitai susipažįsta su „lengvo elgesio moterimis“, o iš jo numerio buvo išvesta Vilniaus universiteto „studentė neakivaizdininkė“ Svetlana Donec“. Slapta tikrinant kambarius buvo nufotografuoti britų užrašai ir rasti adresai. KGB specialistai padarė išvadą, kad tokių parodų rengimas Vilniuje nėra pateisinamas, nes naudos jokios negaunama, visos įstaigos jau nusipirkusios jų techniką, o britai renka informaciją apie elektrografinės technikos vystymą Vilniuje ir savo parodas naudoja reklamai, tuo darydami „ideologinę žalą“.
8-ojo dešimtmečio pradžioje nuo išimtinai kontržvalgybinio parodų aptarnavimo (siekiant slapta ką nors užverbuoti ar gauti reikalingos informacijos) pereita prie bendro darbo su politinio sekimo atstovais ieškant vadinamųjų „ideologinių diversijų“. Ką tai reiškė? Gal parodos dalyviams bus dalijama informacija propagandiniais tikslais, gal kas mėgins žodžiu perduoti sovietinei santvarkai nepalankią informaciją?.. Tuomet parodose nuolat budintys KGB atsargos karininkai ir vertėjai (!) turėjo perimti ar iš užsieniečių gauti perduotą „priešišką“ informaciją.
KGB prieš matematikus
Vilniuje vykstant tarptautinėms konferencijoms ir simpoziumams KGB vystė ne mažiau aktyvią veiklą, nes lankydavosi pasaulinio lygio mokslininkai arba asmenys, dėl kitų priežasčių tapę susidomėjimo subjektais. Štai 1981 m. pavasarį vykstančiame SSRS–JAV simpoziume apie saulės aktyvumo įtaką klimatui devynis amerikiečius sekė ne mažesnė agentų ir darbuotojų komanda. Slaptų kratų metu buvo nufotografuoti visi pranešimai, referatai, rankraščiai, kompiuteriniai duomenys ir kt. Jiems neleista vykti į Ignalinos ir Alytaus rajonus, imti medžių pavyzdžių, nes taip „gautų žvalgybinės informacijos“.
Žymus matematikas agentas „Gintaras“ pateikė informacijos apie garsaus amerikiečio matematiko Gopinatho Kallianpuro, olandų matematiko Van Cvet, vengro matematiko Matthias Arato, japonų profesorių L. Okabe ir Gisiro Maruyamos (1916–1986) bei kitų mokslininkų pranešimus. Apie krušos prognozes skaitytas tarptautinės „Bernoulli“ bendrijos viceprezidentės Elizabeth Skott pranešimas įvertintas kaip turintis karinę reikšmę. Agentas „Dominykas“ pranešė apie perspektyvaus skaičiavimo technikos specialisto, Gannono universiteto (JAV) profesoriaus K. Kliorio pasisakymus. KGB sau prisiskyrė nuopelnus, kad iškiliausiems pasaulio matematikams, tokiems kaip Kembridžo universiteto profesorius Davidas Kendallas ar vokietis, Paryžiaus V universiteto profesorius Klausas Krickebergas (KGB dokumentuose jis paverstas „prancūzu“) per agentūrą, patikimus asmenis ir panaudojant kitas galimybes padarytas teigiamas poveikis (nebuvo „negatyvių politinių pasireiškimų“).
Milijonas už solistą
Kiti tokius ryšius smerkė dėl gilinamo išeivijos susiskaldymo šiuo klausimu, o gal ir dėl galimos įtakos Lietuvos okupacijos nepripažinimo bylai. Tačiau KGB turėjo savo tikslus ir pirmiausia fiksavo išvykusių lietuvių elgesį stebėjimu. KGB pirmininką J. Petkevičių pasiekė žinia, kad vienam iš lietuvių solistų buvo pasiūlytas vienas milijonas dolerių, o kai šis atsisakė, „nacionalistai pasiūlė jam dovaną – automobilį „Volga“. Na, kiek čia esama tikrų faktų, kiek gandų (KGB fiksavo ir gandus), galima tik spėlioti, nes abu solistai į sovietinę Lietuvą sugrįžo.
Slaptas L. Brežnevo įsakas
Dar 1960 m. gruodžio 1 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos prezidiumas, vadovaujamas L. Brežnevo, remdamasis KGB pirmininko A. Šelepino siūlymu, priėmė slaptą nutarimą, kuriuo numatė, karo atveju, sulaikyti ir patalpinti į lagerius asmenis, „keliančius pavojų valstybei“. Jie turėjo būti kalinami tol, kol vyktų karas. Tarp tokių kalinių turėjo atsidurti „buvę kapitalistinių valstybių agentai ir oficialūs bendradarbiai“, „įtariami šnipinėjimu, diversijomis ir teroru kapitalistinių valstybių žvalgybų naudai“, „buvę aktyvūs nacionalistinio pogrindžio dalyviai Ukrainoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Čečėnijoje–Ingušijoje“, „buvę vadovai ir aktyvūs dalyviai, nacionalistinių ir karinių-fašistinių organizacijų nariai Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje karo ir pokario laikotarpiu“, „buvę vadovai antisovietinių organizacijų“, „vokiečių kariuomenės baudėjų daliniuose užėmę vadovaujančias pareigas“, bažnytinių ir sektantiškų organizacijų vadovai ir autoritetai, kurių „dogmatika yra antisovietinio kryptingumo“.
Visi turėjo būti įkalinti pagal KGB nutarimus ir prokurorų sankcijas. Nutarimo autorių nė kiek netrikdė tai, kad absoliuti dauguma šių žmonių jau buvo praėję stalininio Gulago lagerius ir savo bausmes atlikę. Vien tik Lietuvoje anuo metu tokių žmonių, kuriems galėjo būti pritaikyti šie KGB suformuluoti kriterijai, buvo daugiau kaip 20 tūkstančių.