Vienas pagrindinių, suprantama, – vienoks ar kitoks Ukrainos statusas Aljanse, nors dalis NATO šalių lyderių, daugiausia iš Rytų Europos (tačiau ir Kanada), dar viliasi, jog už mus kariaujanti šalis bus pakviesta tapti nare.
Žinant įvairių samitų praktiką, kai neretai netikėti sprendimai pateikiami paskutinę minutę, galima laukti visko. Tačiau šį kartą, panašu, jog pakvietimo nesitiki net ir patys ukrainiečiai bent jau viršūnių susitikimo metu Vilniuje, po to, kai JAV prezidentas Joe Bidenas pareiškė, jog Ukraina palengvintų sąlygų, tokių kaip Suomija ir Švedija, įstoti į Aljansą neturės.
„Nepakvietimą“ netiesiogiai patvirtina ir Ukrainos gynybos ministras Aleksejus Reznikas – jis tikisi, jog dabar veikianti NATO ir Ukrainos gynybos ministrų komisija Vilniaus viršūnių susitikime ar iš karto po jo bus modernizuota į tarybą, kurioje Ukraina jau turės didesnes teises bei galimybes: lygiavertiškai su Aljanso narėmis dalyvauti visuose komitetuose, siūlyti svarstyti įvairius klausimus ir pan.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas patvirtino, jog Taryba yra aukštesnio lygio struktūra nei komisija, kurioje šiuo metu Ukraina dalyvauja. Tačiau viskas galiausiai priklauso ne nuo pavadinimo, o nuo būsimos tarybos veiklos turinio ir pačios Ukrainos aktyvumo.
Kokios tikrosios priežastys, kad Ukraina nepakviesta, nors būta vilčių, galima tik nujausti, ir jos greičiausiai ne karinės, nes šiuo aspektu ukrainiečiai tik sustiprintų Aljansą militariškai. Tačiau Vakarų šalis netenkina nepakankamas antikorupcinis skaidrumo lygis ir su tuo susiję kiti demokratijos stabilumo aspektai, ko nebuvo Suomijos ar Švedijos atvejais. Priimant politinius sprendimus koks nors tikras ar menamas pretekstas neretai veiksmingesnis nei realios priežastys.
Beje, rimčiausi skaidrumo iššūkiai Ukrainos dar tik laukia, o ypač nuo tada, kai prasidės realus ir didžiulis šalies atstatymas, finansinis rėmimas, bus taikomas vienoks ar kitoks Maršalo planas. Suvaldyti ir sukontroliuoti didžiulius finansinius srautus tokios patirties beveik neturinčioje, oligarchų įtakos dar neatsikračiusioje šalyje bus ypač sudėtinga.
Visgi šiandien Aljansas privalo padaryti viską, kad Ukraina, anot NATO generalinio sekretoriaus, „apgintų suverenumą ir nepriklausomybę“, kad nenutrūktų parama ne tik ginklais, kas svarbiausia, tačiau ir humanitarinė, finansinė bei kitokia. Tuo tikslu numatomas kelerių metų paramos paketas, kad Ukraina kuo greičiau priartėtų prie NATO standartų.
Nepaisant įvairių versijų ir lūkesčių, atrodo, jog NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas dar kurį laiką liks savo poste, greičiausiai bent iki kito Aljanso viršūnių susitikimo Vašingtone 2024-aisiais. Tai nėra bloga žinia, nes jis pademonstravo savo galimybes moderuoti Aljansą labai sudėtingu laikotarpiu, ir pakeisti jį nelengva. Galbūt išskyrus tai, jog naujo generalinio sekretoriaus kandidatūros klausimu Aljanso partneriai kol kas neranda tinkamo sutarimo ir sprendimo.
Rusija ir toliau tęsia klaikų ir barbarišką karą, teisindama jį nuo agresijos pradžios nuolat kaitaliojamais „argumentais“ (šiuo metu jie jau kariauja net ne su Ukraina, o „kolektyviniais Vakarais“), desperatiškai ieško kitokių pasiteisinimų. Be to, mėgina dar ir provokacijomis dėl branduolinio ginklo perkėlimo į kaimyninę Baltarusiją aptemdyti NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, sutrikdyti Aljanso narių ryžtą priimti teisingus sprendimus.
Tokioje situacijoje kelia nerimą (nors jau nebestebina) tebesitęsiantys mūsų aukščiausios valdžios nekalbadieniai, nors saugumo bei užsienio politikos problemų, kurias būtina spręsti kartu šiems politikams, o ne tik patarėjams ar biurokratams, nors vežimu vežk.
Priminsiu, jog dar praėjusių metų pranešime Seimui, jau prasidėjus karui, prezidentas kvietė „bendromis jėgomis užtikrinti, kad pasikeitusioje geopolitinėje aplinkoje Lietuvos valstybė išliktų stipri, auganti ir pasitikinti savimi“.
Panašiais šūkiais valstybės vadovas kalbėjo ir šiemet, tačiau reikalai dėl to nesikeičia.
Gal nedaug kas pastebėjo, tačiau šių nekalbadienių pasekmė – ir savotiškai naujas politikos žanras. Krašto apsaugos ministras praneša apie sėkmingą NATO gynybos ministrų sutarimą dėl rotacinės oro gynybos, kurią Aljanso partneriai užtikrins Baltijos valstybėms. Prezidentūra sveikina tokį susitarimą ir jo pabaigoje (ne)kukliai primena, jog ir prezidentas, „vizituodamas NATO šalių sostines, ne kartą aptarė šį klausimą su sąjungininkų lyderiais“.
Visgi būtų labiau išmintinga, jei mūsų vadovai bent jau nereikalingas politines varžytines „kas įspūdingiau pasirodys Vilniaus viršūnių susitikime“ atidėtų, o šiuo metu, paslėpę ambicijas, raitotųsi rankoves bendram darbui, – garbės tikrai visiems pakaks; nors vėlgi, iš šių metų metinio prezidento pranešimo Seimui to nematyti, ženklai greičiau priešingi, o politikų komentarai po pranešimo tai, deja, tik patvirtina.
Šalies saugumo problemos nesibaigia, nėra iki galo nuspręsta dėl Vokietijos brigados Lietuvoje, o mūsų taip ir nepasikalbantys vadovai ir šiuo požiūriu turi gana skirtingas nuomones. Pagaliau čia yra ir kitų paslėptų problemų, tokių kaip lig šiol galiojanti, anot diplomato Albino Januškos, 1997 metų Rusijos ir NATO sutartis, kurios Vokietija, kanclerio Olafo Scholzo žodžiais, vis dar laikosi ir kuria jie įsipareigoję nedislokuoti pajėgų rytiniame NATO flange.
Gyvybiškai svarbūs ir NATO gynybos planai Baltijos šalims, vis dėlto jie dar iki galo nepatvirtinti, ir čia taip pat gali būti įvairių niuansų ar netikėtumų. Ne tik šiuo, tačiau ir kitais aspektais Vilniaus NATO viršūnių susitikime bei jo paraštėse yra ką veikti visiems vadovams, ministrams, o bendras, dar tik artėjančių rinkimų neapsunkintas darbas šiuo metu būtų itin reikalingas ir racionalus.
Mūsų vadovai privalėtų aptarti ir kitus Ukrainos saugumo garantijų variantus, kurių yra ne vienas. Vilniaus Aljanso viršūnių susitikimo sprendimų ar rezoliucijų formuluotės bus labai svarbios, reikšmės gali turėti vienas ar kitas žodis. Tarpusavio pasitarimai, apsikeitimas informacija yra tiesiog būtini. Pavyzdžiui, Ukrainos priėmimo į NATO procesas prasideda, pasibaigus karui ar tik atlaisvinus visas okupuotas teritorijas, ir t. t., ir pan. Ar toks sprendimas neskatintų okupantų visomis išgalėmis karą tęsti?
Ką jau kalbėti apie prie pat mūsų sienų dislokuojamą Rusijos branduolinį ginklą, kurio net ir nepanaudojimas, o tik buvimas gali turėti pasekmių. O apie panaudojimo grėsmę įspėja ir JAV prezidentas Joe Bidenas, tačiau nei mūsų aukščiausieji vadovai, nei gynybos taryba į tai niekaip nereaguoja, tarsi tai – ne jų problema, kuri verta bent aptarimo.
Beje, ir šiųmetis prezidento metinis pranešimas, o iš tikrųjų greičiausiai programinė rinkiminė kalba, optimizmo, jog valdžios nekalbadieniai kaip nors turės bent sveiko proto pertraukėlę iki viršūnių susitikimo ir jo metu, nekelia.
