Glaudžiamės šioje dronais, baterijomis ir sprogmenimis užkrautoje duobėje jau ketvirtą parą iš eilės ir per daug nesiskundžiame. Kažkas per neapdairumą ant žemės išpylė cukraus, tai link jo, tiesiai per mane, nusidriekė mažyčių skruzdžių magistralė. Kai jos visai suįžūlėja, imu naikinti jų tiekimo linijas ir džiaugiuosi, jog nuo rusų sviedinių, minų ir dronų savižudžių turime bent tokią priedangą. Net pelės, kurios ankstesnėse pozicijose būriais šmirinėdavo kaip savo namuose, kol kas čia mūsų dar nevargina.
Darbuojamės iš šios vietos keturiese jau ketvirtą parą iš eilės. Na, o kadangi labai trūksta žmonių, o ir mano draugai šįvakar išvyks ilsėtis, tai man teks pasilikti dar dviem paroms dirbti su kita pamaina.
Darbuojamės iš šios vietos keturiese jau ketvirtą parą iš eilės. Na, o kadangi labai trūksta žmonių, o ir mano draugai šįvakar išvyks ilsėtis, tai man teks pasilikti dar dviem paroms dirbti su kita pamaina.
Teko padirbėti visose FPV dronų komandos, kurią sudaro inžinierius, antrasis pilotas-navigatorius ir pirmasis pilotas, pareigose, ir tik visai neseniai pavyko įsitvirtinti pagrindinio operatoriaus pozicijoje. Taip jau yra: kuo daugiau kovinių išskridimų gauni, tuo greičiau progresuoji, o kuo geresnį rezultatą rodai – tuo daugiau išskridimų gauni. Taigi, dirbdamas dvi pamainas iš eilės, įžvelgiu greitesnio progreso galimybes ir per daug nesijaudinu dėl su tuo susijusių rizikų ar nepatogumų. Viskas juk turi savo kainą.
Šiuo metu vyksta toks žaidimas: jie bando priemiestyje įsitvirtinusiems savo pėstininkams užtikrinti logistiką (amuniciją, maistą, sužeistųjų evakuaciją, personalą ir t. t.), o mes, daugiausia pasitelkdami atakos dronus, bandome jiems sutrukdyti. Šiuo tikslu dieną ir naktį kontroliuojame prieigą prie jų naujų atsparos taškų ir naikiname ten įsitvirtinusius jų pėstininkus.
Mūsų fronto ruože darbo pastaruoju metu tikrai netrūksta – rusai jau kelias dienas iš eilės rengia masines artilerijos, aviacijos, tankų ir pėstininkų kovos mašinų remiamas atakas. Ir nors mes sunaikinome didžiąją dalį tos technikos, jiems vis tik pavyko įsitvirtinti keliuose pirmuose mūsų ginamos Krasnohorivkos pastatuose.
Šiuo metu vyksta toks žaidimas: jie bando priemiestyje įsitvirtinusiems savo pėstininkams užtikrinti logistiką (amuniciją, maistą, sužeistųjų evakuaciją, personalą ir t. t.), o mes, daugiausia pasitelkdami atakos dronus, bandome jiems sutrukdyti.
Šiuo tikslu dieną ir naktį kontroliuojame prieigą prie jų naujų atsparos taškų ir naikiname ten įsitvirtinusius jų pėstininkus.
Vieno iš daugelio skrydžių link priešo pozicijų metu, teko stebėti vaizdą, kaip gatve, kurios pastatuose buvo įsitvirtinę rusai, dideliu greičiu pralekia du mūsų „Hummer“ visureigiai ir iškart iškyla milžiniško sprogimo sukeltas ugnies ir dūmų debesis. Jame pradingsta ir vėliau išneria vienas iš nuvažiuojančių šarvuočių. Tuomet net nesupratau, kaip jie ten atsidūrė ir kas čia apskritai įvyko.
Tik vėliau sužinojau, kad mūsų brigados šturmuotojai surengė žaibišką išpuolį, kurio metu dvi šturmo grupės dideliu greičiu įsiveržė į priešo kontroliuojamą rajoną, ir kol jų visureigiai apsisukinėjo bei dengė kulkosvaidžių ugnimi, vyrai pribėgo prie pastatų, kuriuose buvo įsitvirtinę rusai, pro langus sumetė kuprines su sprogmenimis ir susėdę atgal į šarvuočius taip pat greitai pasišalino. Aš kaip tik su savo dronu savižudžiu artėjau prie to rajono, kai jie jau atsitraukinėjo, ir vienas iš į pastatą įmestų sprogmenų detonavo anksčiau numatyto laiko. Visa operacija užtruko tik kelias minutes. Laimei, niekas iš mūsiškių nenukentėjo.
Deja, bet mums tenka kautis su gausesniu ir geriau aprūpintu priešu. Mums trūksta visko: žmonių, technikos, amunicijos, dronų. Ir mes po truputį traukiamės užleisdami rusams vis naujas ir naujas savo pozicijas. Kol kas dar laikomės. Nežinau, kiek ilgai tai tęsis, jei skubiai nesulauksime rimtos pagalbos.
Tai tik vienas iš daugelio epizodų, kurį, beje, mūsų žvalgybos dronų operatoriams pavyko užfiksuoti savo kameromis. Intensyvios kovos mūsų fronto ruože vyksta kiekvieną dieną, valandą ir minutę. Deja, bet mums tenka kautis su gausesniu ir geriau aprūpintu priešu. Mums trūksta visko: žmonių, technikos, amunicijos, dronų. Ir mes po truputį traukiamės užleisdami rusams vis naujas ir naujas savo pozicijas. Kol kas dar laikomės. Nežinau, kiek ilgai tai tęsis, jei skubiai nesulauksime rimtos pagalbos.
Jeigu mes čia, Ukrainoje, neatsilaikysime, bijau, kad visos tos problemos, kuriomis šiandien gyvena Lietuva, gali tapti tik nereikšmingais epizodais bręstančių įvykių fone.