Suomija ir kariniu, ir politiniu požiūriu buvo pasirengusi stoti į NATO. Daugiau nei 90 proc. piliečių šiandieną palaiko narystės idėją. Formalus prisijungimas prie NATO įvyko 2023 m. balandžio 4 d. Taigi, NATO Viršūnių susitikimas Vilniuje Suomijai bus istorinis įvykis. Suomių lyderiai patvirtino, kad narystė sustiprins Suomijos saugumą ir įtvirtins tarptautinį šalies statusą. Sėkme pasibaigus Švedijos procesui dėl narystės, Baltijos jūra atsidurs transatlantinio karinio aljanso viduje.
Tačiau kodėl prie jokio bloko neprisijungusios Šiaurės šalys paraiškas stoti į NATO pateikė tik tada, kai Rusija pradėjo brutaliai veržtis į Ukrainą? Kalbant apie Suomiją, galima pasakyti, kad, pirma, svarbų vaidmenį suvaidino ilgas finliandizacijos šešėlis, kadangi pasibaigus Šaltajam karui nevyko tikrų liustracijų. Antra, Suomijos lyderiai tikėjosi, kad Europos Sąjunga (ES) palaipsniui taps kariniu aljansu, todėl NATO vaidmuo atitinkamai sumenks. Trečia, buvo manyta, kad Rusija turėtų ir galėtų integruotis į Europos struktūras. Štai kodėl Rusijos keliama grėsmė atrodė nereali ir tyčia išpūsta.
2023 m. gegužės 3 d., per netikėtą viešnagę Helsinkyje, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis išreiškė savo susižavėjimą suomiais, sugriovusiais Josifo Stalino okupacijos strategiją mūšio laukuose. Istorija retai pateikia aiškių analogijų, be to, karai vienas nuo kito skiriasi, tačiau yra vienas pavyzdys, turintis bendrų bruožų su Vladimiro Putino karu prieš Ukrainą, ir tas pavyzdys – Žiemos karas, tiksliau – J. Stalino karas prieš Suomiją, vykęs nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1940 m. kovo 13 d. 1994 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas Žiemos karą pavadino J. Stalino nusikaltimu prieš Suomijos žmones.
Švedija elgėsi pagal šūkį „Suomijos likimas – mūsų likimas!“ Beveik 8 tūkst. švedų savanorių davė konkretų pažadą. Vėliau sulaukėme tarptautinio palaikymo. Karo tema kone savaitę laikėsi pirmame „The New York Times“ puslapyje. Nepaisant šių svarbių paramos apraiškų, kovoti su puolančia Raudonąja armija Suomija buvo palikta praktiškai viena. Ukrainai Vakarai padeda tol, kol priešas bus sugniuždytas tiek, kad pats pasiryžtų užbaigti karą. Suomijos vyriausybė turėjo nutraukti karą, nors Raudonoji armija dar buvo okupavusi dalį šalies teritorijos.
J. Stalinas siekė per dvi savaites okupuoti visą Suomiją ir demokratiniu keliu išrinktą Aimo K. Cajanderio vyriausybę pakeisti (sovietine) komunistine Otto W. Kuusineno vyriausybe, kurią jis pats, likus kelioms dienoms iki užpuolimo, „paskyrė“ Suomijos darbininkų klasės vardu. Vykdydamas sudarytą planą slaptosios policijos galva Lavrentijus Berija jau 1939 m. gruodžio 2 d. įkūrė pirmą Gulagą, numatytą 25 tūkst. suomių karo kalinių. O. W. Kuusinenas, marionetinės vyriausybės ministras pirmininkas, buvo suomių emigrantas, komunistas, iš tėvynės pabėgęs po nesėkmingo valstybės perversmo, kurį 1918 m. gegužės–birželio mėn. mėgino įvykdyti radikalių pažiūrų socialdemokratai.
Garsusis kinų karo teoretikas Sundzi yra pasakęs, kad priešininkui reikia nutiesti aukso tiltą, kuriuo jis galėtų atsitraukti. Paskutinėmis Žiemos karo dienomis suomių ministras pirmininkas Risto H. Rytis nuvyko į Maskvą. Jis sugebėjo nutiesti J. Stalinui tą aukso tiltą pasirašydamas pražūtingą taikos sutartį, kuria 1940 m. kovo 13 d. buvo užbaigtas karas. Žiemos karas nesibaigė akivaizdžia Sovietų Sąjungos pergale, bet jis nesibaigė ir akivaizdžiu Suomijos pralaimėjimu. Abidvi pusės patyrė didelius nuostolius, skaičiuojamus karių gyvybėmis ir sunaikinta infrastruktūra. Vis dėlto Suomija, nedidelė šalis, turėjo užleisti 11 proc. savo teritorijos, tačiau, susitaikiusi su šiuo praradimu, nutiesė aukso tiltą ne tiktai J. Stalinui, bet taip pat ir sau.
Ukrainos atveju, galima klausti, ar tebėra įmanoma sudaryti kokią nors jai palankią taikos sutartį, kol dar neprasidėjo plataus masto karas tarp Rusijos ir NATO ar tiesiog tai, kas labai panėšėtų į Trečiąjį pasaulinį karą? Klausti, kaip klausė britų istorikas Niallas Fergusonas: „Ar pasaulinis karas gali sugrįžti?“ Taigi, kokios realios galimybės Ukrainoje vykstantį karą užbaigti taip, kad dar 2023 m. neišsipildytų N. Fergusono nuogąstavimai?
Vakarai, nors ir nesutaria dėl kai kurių detalių, apskritai yra įsitikinę, kad vienintelis perspektyvus taikos planas Ukrainai yra tas, kurį siūlo V. Zelenskis. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas atviriau nei bet kas kitas ragino Ukrainą siekti tiesioginių derybų su Kremliumi. Tačiau dėl taikos derybų sąlygų ir terminų ES nesutaria. Prezidentas V. Zelenskis yra griežtai pasakęs, kad taikos derybos jam būtų priimtinos tik tokiu atveju, jei prie derybų stalo sėstų ir Joe Bidenas bei Si Dzinpingas.
Profesorius Stephenas Kotkinas, žymus sovietmečio istorijos tyrinėtojas, pagrįstai teigia, kad V. Putino strategiją galima suvesti į teiginį „Jei to negaliu turėti aš, vadinasi, to negaus niekas!“ Rusijos prezidentas, aistringas ledo ritulio gerbėjas, aiškiausiai davė suprasti, kad „žaisdamas“ Ukrainoje pasieks čiuožyklos galą. Jei patys rusai jo nenuvers, tai sekinamą karą jis sugebės tęsti ilgus metus.
Vakarai, išskyrus Varšuvos paktui priklausiusias šalis ir Baltijos valstybes, nepaisydami kelių įspėjamųjų signalų, gautų nuo 2000 m., nebuvo linkę pripažinti V. Putiną turint agresyvaus pobūdžio tikslų. Netgi įvykus Krymo aneksijai Rusijoje veikiančios valstybės valdomos įmonės sugebėjo papirkti kelias svarbias figūras, priklausiusias Vakarų politiniam ir ekonominiam elitui, todėl Vakarų gebėjimas vieningai imtis varžymo strategijos ganėtinai sumenko. Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis (socialdemokratas) ir dar keli ankstesni Vakarų politikos lyderiai, tapdami valstybės valdomų įmonių konsultantais ir tinklų kūrėjais, tarytum propagavo Rusijos geopolitinius tikslus.
Visos ligšiolinės taikos derybos apsiribojo tokiais klausimais kaip humanitarinės problemos, grūdų eksportas ir Zaporižios atominės elektrinės saugumas. Galima laimėti mūšį, tačiau prarasti taiką. Jei Vakarai neparengs jokių bendro pobūdžio strateginių planų, gali įvykti labai rimtų klaidų. O kas yra Kinija: rimtas tarpininkas ar ciniškas žaidėjas, kuriam terūpi dėl karo atsirandanti ekonominė nauda?
Ukrainos sąjungininkės Vakaruose turi ne tik galvoti, kaip stiprinti Ukrainos gynybą sunkiaisiais ginklais, bet ir planuoti jau po karo lauksiančius Europos susitarimus dėl saugumo, įskaitant ir karo nualintos šalies integravimą į ES bei NATO.
JAV prezidentas Joe Bidenas ir sąjungininkės Europoje nusprendė, kad nebus jokio tiesioginio NATO ir Rusijos pajėgų susidūrimo. NATO baugina karo eskalacija, todėl savo vaidmenį ji susiaurino iki karinės pagalbos koordinavimo, o dalyvavimo kovose galimybę atmetė. Kai kurios NATO narės jau jungiasi į koaliciją šalių, norinčių siųsti į Ukrainą savus naikintuvus, tankus ir pažangius dronus bei raketas ir šitokiais veiksmais dar labiau aktualizuoti nuostatą, kad Ukrainos reikalas – tai visų mūsų reikalas.
Atėjo laikas surasti kelią į taiką Ukrainoje, nepaisant to, koks būtų galutinis karo rezultatas: juk panašiai trims galingiesiems teko daryti ir Antrojo pasaulinio karo metais Teherane, Jaltoje bei Potsdame. Taigi, visų pirma, Vakarai turi susitarti su Ukraina dėl didelės ir aktyvios karinės bei techninės paramos vykdant kontrpuolimą, kurio tikslas – arba išstumti Rusijos pajėgas iš Ukrainos, arba priversti jas pasitraukti tiek, kad abi pusės sutiktų tartis dėl taikos. Antra, Vakarai turi susitarti su Ukraina dėl priimtinų taikos sąlygų, kurias Rusijai, nesvarbu, su V. Putinu ar jau be jo, reikėtų pateikti su nusiteikimu „sutik arba pasitrauk“. Taip pat reikia susitarti dėl po karo nusimatančių saugumo susitarimų, ekonominių kompensacijų ir Tarptautinio Baudžiamojo Teismo vaidmens.
Deja, bet kokias tiesiogines taikos derybas komplikuoja du sprendimai. Pirmas – tai Rusijos Valstybės Dūmos 2020 m. priimtas įstatymas, užkertantis kelią bet kokiems svarstymams apie teritorines nuolaidas ir numatantis baudžiamąją atsakomybę už raginimą arba konkrečius bandymus perleisti dalį Rusijos teritorijos. Antras – tai 2022 m. spalio mėn. Ukrainos prezidento V. Zelenskio pasirašytas dekretas, atmetantis bet kokias galimybes derėtis su V. Putinu. Vadinasi, šiandieną taikos derybos tarp Ukrainos ir Rusijos neįmanomos abiejų pusių požiūriu. Kadangi taip yra, vienintelis karo baigties scenarijus – akivaizdus kurios nors iš tų pusių pralaimėjimas. Ar tokiu atveju abidvi šalys nutars pradėti rimtas taikos derybas, priklauso nuo kelių veiksnių – ne tik nuo padėties mūšio laukuose.
Kas laukia po karo? Nuo pat pirmos dienos tai buvo karinis konfliktas tarp Rusijos ir Vakarų. Tarpininkauti siekiant taikos turėtų didysis ketvertas: JAV, Kinija, Turkija ir ES kartu su Ukraina. Visos turėtų susitarti dėl pagrindinių karo baigimo sąlygų ir racionalių terminų. Alternatyva galėtų būti Jungtinių Tautų vadovaujamas taikos procesas, bet jis, deja, tik komplikuotų reikalus. Laimėti karą – tai ne laimėti taiką. Remiantis garsių analitikų Charleso W. Kegley‘jaus ir Grego Raymondo knygoje „How Nations Make Peace“ (liet. „Kaip tautos įtvirtina taiką“) padaryta išvada: tie, kurie nugali, taiką įtvirtina nevykusiai. Panašiai manė ir buvęs JAV valstybės sekretorius Colinas Powellas, kai samprotaudamas apie Irako karą konstatavo, kad galutinis žaidimas buvo prastas. Ukrainos atveju štai tokių nesėkmių kartoti nederėtų.
Ilgalaikėje perspektyvoje iš Rusijos nuosmukio geopolitiškai išloš autoritarinė Kinija. Todėl pasaulio sistemoje per ateinančius dešimtmečius turės nusistovėti kitokia pusiausvyra, besiremianti į kelis galios centrus. Besiformuojanti Europos saugumo struktūra taps pasaulinės taikos užtikrinimo dalimi. Po karo Ukrainoje Vakarai neturės pernelyg daug laiko kaip reikiant apsvarstyti varžymo strategijos, dešimtmečiams įtvirtinsiančios modus vivendi tarp Vakarų ir Rytų. Šiaurės šalys pagaliau bus susivienijusios su Baltijos šalimis, kadangi visos pagaliau bus NATO narės. Tas metas taps lūžio tašku visam regionui.
***
Alpo Rusi yra buvęs Suomijos diplomatas ir Suomijos prezidento Martti‘o Ahtisaario patarėjas užsienio politikos klausimais. Savo knygoje „After the Cold War: Europe’s New Political Architecture“ (liet. „Po Šaltojo karo. Naujoji Europos politinė architektūra“) (1991 m.) jis pateikė įžvalgų, susijusių su geopolitiniais pokyčiais, laukiančiais žlugus Sovietų Sąjungai. Šiuo metu jis kaip kviestinis profesorius dirba Vytauto Didžiojo universitete Kaune.
