Apie tai kalbamės vienoje iš tokių įstaigų dirbančia psichologe Lina Plyskaitiene.
– Kaip apibūdintumėte vaikus, kurie patenka į globos namus?
– Kalbėdami apie tai, kokie yra šie vaikai, mes kalbame apie pasekmes. Priežastis paprasta – alkoholizmas. 99 proc. vaikų paimti iš alkoholikų šeimų. Likęs procentas – dėl tėvų psichinių problemų, o našlaičiai – apskritai retenybė. Dažniau našlaičiais jie tampa jau institucijoje, kai tėvai visiškai nusigeria. Todėl siūlyčiau alkoholio pramonei susimokėti už šių vaikų išlaikymą, nes tai tiesioginė jos pasekmė.
Paprastai gauname mokyklinio amžiaus, 9-12 metų, vaikus. Mažesnius stengiamasi, jei tik įmanoma, palikti šeimoje, tačiau kai jie pradeda eiti į mokyklą, prasideda problemos. Mat jie mokyklos nelanko, todėl pradedami tampyti po įvairias tarnybas. Jei nebūtų privalomo mokslo, turbūt tose šeimose jie ir išaugtų.
Dažniausiai šie vaikai turi elgesio ir emocijų sutrikimų, antroje vietoje – aktyvumo ir dėmesio sutrikimai, t. y. klasėje jie sunkiai išlaiko dėmesį 45 minutes, todėl trukdo aplinkiniams, o kai kurie tai daro agresyviai – mušdami kitus, reketuodami. Ypač tai pasakytina apie tuos, kurie turi vyresnių brolių ar seserų, kurie jiems tampa siekiamybe. Pavyzdžiui, vaiko tėvas yra nežinomas arba prasigėręs, o vyresnis brolis sėdi kalėjime už nužudymą. Ir vaikas juo nuolat giriasi, ateina su susiformavusia nuostata, kad tai sektinas pavyzdys. Ką daryti su tokiais vaikais? Jų niekas nenori priimti.
Dabar daug garsiai kalbama apie tai, kad reikia uždaryti socializacijos centrus. Aišku, kad institucinis ugdymas yra žalojantis, bet niekas nekalba apie tai, kur tuos vaikus dėti. Jiems reikia kažkur turėti savo kampą, kuriame jie galėtų tiesiog pailsėti. Dabar manoma, kad jei vaikas socializacijos centre lankys 20 būrelių, jis pasitaisys, todėl jis siuntinėjamas iš vieno būrelio į kitą, nuo vieno specialisto pas kitą. Taigi uždaryti galime, bet vaikai dėl to neišnyks. Mano manymu, šiuos centrus reikia ne naikinti, o modernizuoti. Galima pasižiūrėti, kaip jie atrodo Švedijoje, Suomijoje, kur įdėta daug lėšų, dirba daug darbuotojų. Aišku, sąlygos turėtų būti modernesnės, žmogiškesnės, bet tai nereiškia, kad viską reikia griauti. Juk ten, uždaryti tarp keturių sienų ir neturėdami, ką veikti, jie priversti įsigilinti į savo gebėjimus, pasižiūrėti, ką jis moka, ką gali. Jie ten mezga, piešia, mokosi įvairių dalykų. Būdami laisvėje jie viso to neišmoktų, nes šlaistytųsi po gatves ir nuorūkų ieškotų.
– O ką galite jūs?
– Mes vaiko užrakinti negalime. Juk jis nėra psichinis ligonis. Įsivaizduokite, koks skandalas kiltų, jei vaikas pasiskųstų, kad jį užrakino. Taptume vaiko kankintojais. Taigi darbuotojai iš ties atsiduria beviltiškoje situacijoje ir neturi, kam pasiguosti. Mes neturime nei tvorų, nei rakinamų durų, nei svertų priemonių juos sulaikyti, kai jie nusprendžia, pavyzdžiui, pabėgti. Mes seniai į jų smurtą neatsakome smurtu, nes matome, kad smurtu nieko nepakeisime. Vaikai jo tiek matę, kad jis neveikia. Tačiau kažkodėl vis tiek visada liekame kalčiausi, ką bedarytume.
Apie 5-10 proc. mūsų vaikų dėl padidinto nerimo ir baimės visiškai nepavyksta prisitaikyti įprastoje mokykloje. Pati esu vedusi tokius vaikus į mokyklą ir yra buvę situacijų, kai jų neįmanoma įvesti į klasę – nei gražiuoju, nei piktuoju. Įsispiria ir nors nešk. Pagaliau ir mokyklų nuostata globos namų vaikų atžvilgiu nėra gera. Kita vertus, jas galima suprasti. Mano manymu, dabartinis vaikų su sunkesniais elgesio ir emocijų sutrikimais integracijos į mokyklą modelis yra visiškai nevykęs, kadangi nėra nustatyta, kas turi žiūrėti vaiką, kai jam prasideda, pavyzdžiui, agresijos priepuolis. Kas jį turi išvesti iš klasės, kur nusivesti? Mokytojų padėjėjų juk nėra. Visi šaukiame – mes negalime šių vaikų atskirti, turime socializuoti. Taip, bet kieno sąskaita tai darysime? Kai atsiranda toks vaikas klasėje, prieš jį sukyla visų vaikų tėvai ir juos galima suprasti. Kodėl jų sūnų ar dukrą kažkas turi daužyti? Todėl šie vaikai ir mėtomi kaip karšta bulvė iš vienų rankų į kitas.
Galima visaip kritikuoti specialaus ugdymo centrus, bet papasakosiu konkretų atvejį. Berniuką, kuris negalėjo lankyti paprastos mokyklos, nuvežėme į Švėkšnos specialaus ugdymo centrą, apie kurį pastaruoju metu buvo tiek diskutuota. Jis ten atsidūrė penkių vaikų su panašiomis problemomis klasėje, ir ką jūs manote – atsigavo. Jis pradėjo skaityti, žinoma, užsikirsdamas, tačiau pamatė, kad klasėje paskaito vos ne geriausiai. Vaikas pradėjo pasitikėti savimi – vadinasi, aš galiu eiti į mokyklą.
– Kokį elgesio modelį vaikai atsineša iš šeimos?
– Kai neina į darbą, ryte nesikelia normaliu laiku, vaikas taip pat negauna tokių įgūdžių. Jis visą vaikystę matė paromis geriančius ir iš namų niekur neišeinančius tėvus, todėl kai 10-12 metų vaikui bandai aiškinti, kad reikia eiti į mokyklą, jis neturi jokios motyvacijos ir suvokimo, kam to reikia. Todėl kuo anksčiau vaikas paiimamas iš tokios šeimos ir patenka į normalią, tuo daugiau tikimybės jam įgauti visus socialinius įgūdžius. Juk sakoma, kad asmenybė susiformuoja iki trejų metų.
– Ar skiriasi berniukų ir mergaičių elgesys?
– Iš esmės nesiskiria. Mergaitės taip pat gali smurtauti, bet ką, net ir direktorių, iškeikti, pastumti, nes nejaučia atstumo. Lytis šiuo atveju nesvarbi, daugiau veikia amžius ir vaikystės patirtis. Jeigu vaikas patyrė šeimoje smurtą, jis arba užsisklendžia, agresiją nukreipdamas į save, arba agresiją nukreipia į išorę. Aišku, jie išmokę manipuliuoti visuomene, suaugusiais, nes kitaip nebūtų galėję ir išgyventi. Toks jų išgyvenimo modelis. Pavyzdžiui, antrokas apsivagia parduotuvėje ir pagautas pradeda guostis pardavėjai, kaip globos namuose jiems neduoda valgyti. Pardavėjai akys ant kaktos iššoka ir ji paleidžia vaiką. Arba gatvėje kokiai močiutei pasakas pasakoja apie sunkų gyvenimą, kad iškaulytų pinigų.
Nežinau, kokia situacija Švėkšnoje, bet jei mergaitė neturi psichikos sutrikimų, problemų su seksualumu nėra, kadangi lytinis ugdymas vyksta ir globos namuose. Nemanau, kad čia gyvenančios mergaitės gimdo dažniau nei augančios šeimose. Tačiau dalis mūsų auklėtinių – tiek mergaičių, tiek berniukų, savo šeimose iš tiesų buvo tvirkinami savo tėvų, kai šie tame pačiame kambaryje ir geria su draugais, ir miega, ir lytiniais santykiais užsiima, gulėdami su vaiku vos ne toje pačioje lovoje su vaiku ar kažkur ant skudurų.
– Ar daug problemų kyla dėl vaikų priklausomybės nuo alkoholio?
– Mums didžiausia problema, kai tėvams būna tik ribota valdžia ir vaikai dar gali su jais bendrauti. Tėvai pasiima vaikus savaitgaliui ar atostogoms ir grąžina, kaip mes sakome, „nuvarytus“. Aišku, kad tokioje šeimoje vaikai pradeda ragauti alkoholio nuo labai ankstyvo amžiaus. Išgėrimą, parūkymą jie traktuoja kaip suaugusiųjų pasaulio atributą ir tuo didžiuojasi. Jie pasakoja, kad alkoholio paragavo vos pradėję vaikščioti – trejų-ketverių metų, dalinasi šiais prisiminimais kaip labai brangiais. Nenuostabu: tėvai geria, po to užmiega, o bent jau lašų buteliuose lieka. Todėl pas mus gali pakliūti vaikai jau su susiformavusia priklausomybe nuo alkoholio – jie jau būna įpratę gerti, parūkyti, o mums belieka tik amžina kova. Vaikai turi grįžti laiku, blaivūs, tačiau jie, aišku, gudrauja, slepiasi, organizuojasi... O mūsų auklėtojos jų ieško naktimis po naktinius klubus ar įvairias landynes.
Jei tik mums pavyksta išsiaiškinti, kur gali būti negrįžtantis vaikas, mes einame. Kviečiame policiją, o pastaroji praktiškai neturi jokių įgaliojimų veikti. Pati esu mačiusi, kaip mažametis spiria į galvą darbuotojai, o šalia stovi du policininkai ir nieko nedaro, nes neturi teisės liesti mažamečių. Arba, kaip pasakoja auklėtojos, jos tikrai žino, kad bute yra vaikas, išsikviečia policiją, o ši reikalauja patikinimo, ar šimtu procentų jos tikros, nes priešingu atveju, įsiveržę į butą, turės nemalonumų. Dažniausiai tai bendrabučio tipo landynės, kuriose vaikai, pabėgęs iš globos namų, puikiausiai gali glaustis. Ten susiformavusi sava bendruomenė – visi vieni kitus pažįsta. Suaugusieji tuos vaikus dangsto, net tos pačios motinos meluoja darbuotojams sakydamos, kad vaiko nėra. Mes skambiname rytą vakarą ir bandome jas įtikinti pasakyti tiesą, kad nebesijaudintume, o jos tik nuteikinėja vaikus prieš mus, skatina juos priešintis. Policija pyksta – esą kiek gali tąsytis su mūsų vaikais, bet ką tuomet mums daryti?
– Ar nesvyra rankos žinant, kad labai tikėtina, kad jūsų auklėtiniai vis tiek išeis gyventi tėvų gyvenimo?
– Taip, mes negalime jų kardinaliai perauklėti. Jeigu jie norės, gyvens kaip tėvai. Tačiau aš ir neturiu misijos jų pakeisti, tik galiu jiems parodyti, kad gali būti kitoks gyvenimas, kad į jų rodomą agresiją ir keiksmažodžius neatsakoma tuo pačiu, kaip jie įpratę. Toliau jau paties vaiko sprendimas, ką jis pasirinks. Aš suprantu, kad mano galimybės ribotos ir padedu tiek, kiek galiu.