Nuo Raseinių važiuodami Baisogalos keliu, pervažiavę tiltą per Dubysą ir pasukę Šiluvos link, pasieksime Pagojukų seniūniją. Į atokiame Tverijoniškės kaime esančią J. Banevičiaus sodybą veda rodyklė ir informacinė lentelė, skelbianti apie memorialą, skirtą 1863 m. sukilimo prieš Rusijos carizmą ir pasipriešinimo prieš 1945-1953 m. komunistinę okupaciją vadams atminti.
Kovotojų už Lietuvos laisvę memorialą prieš dešimtmetį kurti pradėjo 78-erių J. Banevičius. Ūkininkauti į tėviškę grįžęs inžinierius, žurnalistas, leidėjas, išradėjas sodyboje dalį žemės paskyrė Lietuvos didvyrių įamžinimui. Tai jam jau kainavo daugiau nei 30 tūkst. Lt.
Šalia memorialo esančiose fermose bliauna 1,5 tūkstančių avių. Čia šmirinėja ir vos 2-3 dienų ėriukai. Ūkininkas prekiauja avių vilna ir mėsa.
Vardija žiauriausius kankinimus
Sodyboje įrengta apygardų partizanų vadų alėja. J. Banevičius stabteli prie garsiojo partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago skulptūros. „Tai asmenybė, kurią žiauriai nukankino. Jį Kaune išdavė toks Urmonas, pagavę, nukirpo nagus, išdūrė akį, paskui paėmė lytinius organus, atsiprašau už šiuos žodžius – su replėmis ištraiškė kiaušinius ir nuplėšė. Kai žmogus nukrito, jam leido kraują, bet jis nieko neišdavė“, – pasakodamas graudinosi J. Banevičius. Memoriale pagerbtas Vytautas Gužas-Kardas,
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities štabo viršininkas
Ąžuolinė skulptūra sukurta ir Jonui Žemaičiui – karininkui, partizanų ginkluotųjų pajėgų vadui, ketvirtajam Lietuvos prezidentui. „Žmogus paaukojo savo gyvenimą, buvo nuvežtas pas Lavrentijų Beriją, kad išduotų partizanus, jam buvo suteiktas generolo laipsnis, jis atsisakė, už ką vėliau buvo sušaudytas. Man skaudu ir pasipiktinimą sukėlė Česlovas Juršėnas, kurį gerai pažinojau, kai teko dirbti žurnalistinį darbą. Jis atsisakė balsuoti J. Žemaitį renkant prezidentu – tai irgi rodo žmogaus dvasinį skurdumą ir trumpažiūriškumą į vertybes“, – kalbėjo J. Banevičius.
Ūkininko teigimu, pamatę, kad Lietuva okupuota, o kariuomenė išdavė šalį ir jos negynė, paprasti žmonės, vedami patriotinių jausmų, nuėjo į miškus. Kiti kovoti į miškus išėjo pamatę, kaip tremiami garbingi Lietuvos žmonės.
Sodyboje nepamirštamos ir partizanų ryšininkės, taip pat 1863 m. sukilimo vadai Antanas Mackevičius, Zigmas Sierakauskas, 1794 m. sukilimo prieš Rusiją ir Prūsiją vadas Tadas Kosciuška. Skulptūra iškilo ir pirmajam Lietuvos ministrui pirmininkui Augustinui Voldemarui. Sodybos savininko teigimu, statydamas šias skulptūras, jis norėjo parodyti tautos dvasią.
Netrukus sodybą pasieks dar 8 naujos skulptūros. Sodyboje pagerbta ir praėjusiais metais mirusi J. Banevičiaus dukra. „Skulptūroje dukra bučiuoja Kristų, kad žmonės būtų geresni, gėlės žydėtų, o parskrendantys paukščiai atneštų laimę, žmonės gyventų santarvėje ir kurtų“, – paminklo idėją pristatė patriotas.
Iš stribų pavogtu šautuvu nukovė rusų generolą
Šalia partizanų skulptūrų iškilo kompozicija ir J. Banevičiaus tėvams – Bernabui ir Apolonijai, pas kuriuos prieglobstį rasdavo Lietuvos partizanai. Memoriale pagerbtas ir J. Banevičiaus prosenelis – 1863 m. sukilimo dalyvis, Kražių kautynėse dalyvavęs ir caro valdžios pakartas Antanas Banys Banevičius.
Palaukęs, kol prisigėrę stribai sumigs, 12-metis pavogė automatus ir juos perdavė J. Paliūnui. „Paskui man atėjęs J. Paliūnas sakė, koks laimingas mano dovanotas automatas: partizanai juo miške nupylė rusų generolą Sezovą, kuris dalyvavo Stalingrado mūšyje. Visi stebėjosi, kaip eiliniai partizaniniai berniukai nukovė tokį patyrusį generolą, šturmavusį Stalingradą. Tai Lietuvoje buvo slepiama“, – dėstė J. Banevičius.
Kankino kopūstų sriuboje
Atskira alėja sodyboje skirta žmonėms, nusikaltusiems lietuvių tautai. Savo pasakojimą J. Banevičius pradėjo nuo Antano Sniečkaus. „Tai buvo žmogus, kuris net savo tėvus ištrėmė į Sibirą. Jis Andrejui Ždanovui parašė laišką, kad Lietuva netaps paklusni, kol nebus ištremti žmonės. Jis prašė A. Ždanvo ir Stalino leisti ištremti kuo daugiau lietuvių ir jų ištrėmė apie 300 tūkst. Manyčiau, jis aukšto lygio kolaborantas, prisitaikėlis ir nedoras žmogus. Jis ir stribų krikštatėvis, jis priėmė sprendimą sušaudytus miškinius vežti į aikštes, mėtyti ir leisti spardyti“, – pasakojo J. Banevičius.
Pasak J. Banevičiaus, vienas sovietinės Lietuvos vadovų Justas Paleckis buvo girtuoklis, bailys ir prisitaikėlis, saugumietis Petras Raslanas – aukšto lygio banditas. J. Banevičius papasakojo, kas nutiko lietuvišką dainą sudainavusiems 14-17 metų Telšių mokinukams. Pasirodo, žmogaus kūno deginimui tinkamiausia virta kopūstų sriuba. „Verda kopūstų pridėtas puodas, atneša mokinuką, sukiša jo rankas ir kojas. 38 vaikinukus taip P. Raslanas nužudė, jo dabar ieško Lietuvos teisėsauga“, – aiškino pašnekovas.
Priešų alėjoje dėmesio skiriama Nachmanui Dušanskiui – šis KGB-istas suėmė A. Ramanauską-Vanagą, J. Žemaitį. „Skaudžiausia dėl poeto Kosto Kubilinsko. Jis buvo partizanas, jį išmetė iš Rašytojų sąjungos ir pasakė: jei išžudysi, išduosi partizanus, vėl būsi priimtas į Rašytojų sąjungą. Jis parašė laišką A. Sniečkui, kad jo tauta nedomina – domina tik kūryba. Bet ar dėl kūrybos galima išduoti tautos interesus, ar galima nužudyti žmones tam, kad taptum kūrėju?“, – stebisi J. Banevičius.
Alėjoje minimas saugumo veikėjas Juozas Bartašiūnas, Lietuvos stribų vadas Ignatijus Glazunovas-Eismontas. Ypatingu žiaurumu taip pat pasižymėjo pulkininkas Leonardas Martavičius: jis šlapindavosi ant suguldytų lavonų, ant jų pašokinėdavo. „Tai psichiškai nenormalūs žmonės. Jie tiek sužvėrėjo, pakluso stalinizmo dvasiai“, – kalbėjo J. Banevičius.
Subačiaus (Kupiškio rajonas) stribų vadas Juozas Ramonas įvardijamas kaip tikras sadistas. „Tai pats žiauriausias žmogus. Jis pakviesdavo suimtus žmones, pirmiausia kirpdavo pirštų galus, tada ausų galiukus, galiausiai nosies galiuką. Kada žmogus ir tada neišduodavo, jį pradėdavo daužyti, užmušdavo ir numesdavo aikštėje kaip sugautą partizaną, nors tai būdavo jų nukankintas žmogus“, – pasakojo pašnekovas.
Šalia išvardytų Lietuvos kenkėjų eksponuojamose nuotraukose – išniekinti partizanų kūnai, iš partizanų besityčiojantys stribai.
Lietuvos Dievu laiko pinigus
„Aš matau, kas dabar darosi Lietuvoje. Dievu tapo pinigai, žmonės prarado tam tikrą vertę, stengimąsi kažką sukurti, padaryti. Tai memorialas tiems žmonėms, kurie atidavė gyvybę be jokio išskaičiavimo, netrokšdami jokių postų, gerai žinodami, kad jų laukia mirtis“, – dabartinę Lietuvą apibūdino J. Banevičius.
Jis taip pat mato grėsmių Lietuvai Rusijos elgesyje: „Rusijos žmonėms įskiepytas nenugalimumo požiūris – jie laimėjo prieš Napoleoną, prieš vokiečius. Tai slavizmo ir nenugalimumo sindromas. Jie nori būti valdovais, jiems pasisekė užkariauti Sibirą ir jie nenori sutikti su savo pralaimėjimais. Be abejo, jie darys viską, kad atstatytų imperiją“.
J. Banevičius yra parašęs ir išvertęs apie 20 knygų, moka anglų, vokiečių, rusų ir lenkų kalbas. Per gyvenimą yra užpatentavęs 12 pasaulinio lygio išradimų, vadovauja Lietuvos nepriklausomų žurnalistų sąjungai, užsiima kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimu.
