„Klasėje vaikui blogai atsakinėjant, nežinant, neišmokus, pamiršus pasiruošti, atsinešti, jis pastatomas prieš klasę. Mokytoja sako: „Viens-du-trys“, klasės vaikai choru atsako: „žioplys“. Kartojama keletą kartų. „Procedūra“ įvyksta gal kartą per mėnesį. Ir pernai taip buvo, ir užpernai“, – pasakojo žmogus, kurio vardas ir pavardė redakcijai žinoma.
Gimnazijos, kurioje yra ir minėta pradinukų klasė, direktorius teigė tik iš DELFI sužinojęs apie problemą. „Ne tie laikai, kad žmonės bijotų pasakyti tiesiai apie sunkumus, kurie kyla. Tėvai gali užeiti ir kreiptis tiesiai“, – sakė gimnazijos vadovas, pridurdamas, jog būtų gerai duoti pačiai mokytojai paklausyti, apie ką kalbame.
„Jeigu kas kreiptųsi, nagrinėtume. Bet kai anonimiškai...“, – daryti išvadų neskubėjo direktorius. Mokyklos vadovui nesuprantama, kodėl, jei situacija ne pirmus metus tokia bloga, ketvirtaklasių tėvai rinkosi tą mokytoją.
„Kažkas juk turi ateiti pas mus ir tiesiai šnekėti. Visi esame žmonės, vieni kitus pažįstam. Saugumo jausmas privalo būti užtikrintas. Mokytojas gali padaryti klaidą, bet nereikia nutylėti, kad neįsisenėtų – čia juk yra jautru. Tačiau ar ne visas tas anonimiškumas ir sukūrė šitą situaciją. Aš tėvus raginčiau ateiti pas mane. Kai kalbam apie vaikus, vietos baimei negali būti“, – pabrėžė direktorius.
Psichologė: tai seniai atgyvenę, žalinga ir net skandalinga
Vaiko statymą prieš klasę ir skaičiavimą „viens-du-trys“, kad vaikai choru užbaigtų: „Žioplys“ psichologė Kristina Vainienė vadino anti auklėjimu, atviru vaiko žeminimu, mokančiu vaikus nepagarbaus elgesio su kitais, patyčių kultūros diegimu klasėje ir ne tik joje.
„Mokytojos norai, kad vaikai stengtųsi, būtų pastabesni, susikaupę – geri, bet priemonės visai netinkamos. Vaikai bandomi motyvuoti baimės, kaltės, gėdos, pažeminimo jausmais. Kai kuriems vaikams tai gali būti paveiku, tik kokia kaina... Taip prarandamas pažinimo džiaugsmas, gali nebelikti mokymosi iš smalsumo, žingeidumo, patirties “, – vardijo psichologė.
- Kokią žinutę siunčia toks „skatinimas“ pasitaisyti?
- Siunčiama žinutė, kad negalima daryti klaidų, apsirikti, – daryk viską, kad tik neapsikvailintum. Tačiau, mokymasis be klaidų neįmanomas. Klaidos – mokymosi proceso dalis. Svarbu žinoti, kokias klaidas darome ir jas taisyti.
- Kaip būtų teisinga elgtis atvejais, kai vaikai neišmoksta, pamiršta, neatsineša, nesupranta?
- Mokytojo darbas reikalauja kantrybės, atkaklumo ir reiklumo: svarbu sekti vaikų mokymosi pažangą, atkreipti dėmesį į jų žinių spragas, skatinti papildomai padirbėti, priminti, paaiškinti ko nesupranta, skatinti klausti, perklausti, jei nesuprato.
Gerai formuoti nuostatą, kad nėra kvailų klausimų, tik vienas kitas gali būti nesusijęs su tema, tuomet apie tai pasakyti ir pasiūlyti juos aptarti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Pastabas, kritiką vaikui, kaip ir suaugusiam žmogui, geriausiai išsakyti individualiai.
Kartais galima paties vaiko paklausti, kas jam galėtų padėti išmokti, nepamiršti, atsinešti, suprasti, kada jam geriau tai sekasi, o gal jis turi rūpesčių, kurie trukdo susikaupti mokslams. Individualūs pokalbiai, tinkamas dėmesio parodymas, konkretaus vaiko situacijos žinojimas dažnai išsprendžia nemažai problemų.
- Kaip reaguoti mokyklos vadovybei sužinojus apie panašius atvejus, turint omenyje, kad mokytoja – daug metų dirba ir gal sunku persiorientuoti dirbti kitaip?
- Svarbu kalbėtis su mokytoja, išsiaiškinti situaciją apie vaikų statymą prieš klasę, pasakyti, kad toks metodas yra seniai atgyvenęs, žalingas ir net skandalingas. Jei reikia, smulkiai išaiškinti kodėl ir kaip tai žeidžia, didina patyčių kultūrą, nurodyti kitus galimus būdus kylančioms problemoms spręsti.
Vadovybė turi pareikalauti mokytojos peržiūrėti darbo metodus ir užtikrinti, kad tokie dalykai nesikartotų. Kad ir kokio garbaus amžiaus būtų mokytojas, paprastai geba tinkamai reaguoti į pastabas, ypač, kai jos būna išsakytos geranoriškai ir individualiai.