Tačiau „Clippers“ bėdos prasidėjo gerokai prieš Docui Riversui atvykstant į ekipą. Istoriniame kontekste fatališkas nesėkmių ruožas klubą persekioti pradėjo dar prieš ekipai persikeliant į Los Andželą ir nepaleidžia šios organizacijos nuo pat pirmųjų jos egzistavimo dienų.
Los Andželo klubo ištakos siekia 1970-uosius metus, kai prie NBA lygos prisijungė trys naujos ekipos – Klivlando „Cavaliers“, Portlando „Trail Blazers“ ir Bafalo „Braves“. Gyventojų skaičiumi Kaunui neprilygstantis Niujorko valstijos miestas tais pačiais metais gavo ir iki šiandien sėkmingai gyvuojančią NHL ledo ritulio lygos ekipą „Sabres“, tačiau „Braves“ jau pirmuoju savo oficialiu sprendimu padėjo pamatus ateities nesėkmėms.
Penkioliktąjį 1970-ųjų naujokų biržos šaukimą turėję „Braves“ savo pasirinkimą susiaurino iki dviejų krepšininkų – aukštaūgio Johno Hummerio ir Niujorko valstijoje Niagaros universitete žibėjusio įžaidėjo Calvino Murphy. Galiausiai šviežiai iškepta NBA organizacija pasirinko pirmąjį variantą, o į tuometinį San Diego „Rockets“ išvykęs C. Murphy tapo tikra pastarojo klubo legenda.
Po beveik 18 taškų per rungtynes savo karjeroje rinkęs įžaidėjas šiandien yra žemiausias Naismitho krepšinio šlovės muziejaus narys, tuo tarpu Bafalo ekipos pašauktas aukštaūgis į istoriją įsirašė nemalonia „Hummer the Bummer“ („Hummeris nusivylimas“) pravarde ir krepšinį profesionaliai žaidė vos šešerius metus.
Triskart paeiliui rezultatyviausiu NBA krepšininku tapęs aukštaūgis ir šiandien lieka vieninteliu žaidėju lygos istorijoje, viename sezone rinkusiu 30 taškų ir 15 atkovotų kamuolių vidurkius, tačiau per ketverius „Braves“ gretose praleistus metus taip ir nesugebėjo peržengti pirmojo atkrintamųjų varžybų etapo barjero.
Kiti lygos žvaigždėmis tapę krepšininkai „Clippers“ protėviais šiandien laikomoje organizacijoje užsibūti nespėjo. 1976-ais metais po ABA ir NBA lygų sujungimo į Bafalą atvyko dar vienas aukštaūgis, vos po dvejų sužaistų rungtynių iškeistas į Hjustono „Rockets“.
Vidurio puolėjas „Braves“ ekipoje sužaidė šešias minutes ir atkovojo vieną kamuolį, o vėliau triskart tapo naudingiausiu lygos krepšininku ir 1983-iais metais kėlė į viršų NBA čempionų taurę. Taip baigėsi trumpa Bafalo ekipos ir legendinio Moseso Malone‘o pažintis.
1977-ais metais į „Braves“ atvyko dar viena lygos legenda – įžaidėjas Nate‘as „Tiny“ Archibaldas. Visgi klubo lyderiu turėjęs tapti mažylis jau treniruočių stovykloje patyrė Achilo sausgyslės traumą ir Bafale nesužaidė nė vienerių oficialių rungtynių.
Tiek M. Malone‘as, tiek B. McAdoo (du kartus), tiek N. Archibaldas tik išvykę iš Bafalo miesto sugebėjo tapti NBA čempionais, o šį skambiausias pergales palikus „Braves“ ekipą iškovojusių žmonių sąrašą užbaigia vyriausiojo trenerio Jacko Ramsay pavardė.
Vienu iš dešimties geriausių visų laikų lygos strategų pripažintas J. Ramsay itin skaudžiai įkūnija šios organizacijos nesėkmių istoriją – vienintelį savo NBA čempiono titulą treneris iškovojo jau pirmajame sezone po atsisveikinimo su „Braves“ klubu.
Dar daugiau druskos ant žaizdos užberia faktas, jog J. Ramsay čempionu tapo 1977-ais metais, kai padovanojo vienintelį titulą kartu su „Braves“ į lygą atėjusiam Portlando „Trail Blazers“ klubui.
Nuoskaudų kupina Bafalo krepšinio istorija baigėsi 1978-ais metais, kai ekipos savininkas Johnas Brownas sutiko apsikeisti klubais su tuometiniu Bostono „Celtics“ vadovu Irvu Levinu. Pastarasis sutiko su tokiais mainais, nes norėjo perkelti klubą į kitą miestą, o NBA nesutiko išbraukti Bostono iš savo žemėlapio. Taip „Braves“ užbaigė savo kančias, o organizacija iš Niujorko valstijos buvo perkelta į pietų Kaliforniją.
I. Levinui įgyvendinus savo svajonę naujaisiais „Braves“ namais tapo San Diego miestas. Ekipai persikėlus į vakarinėje JAV pakrantėje įsikūrusį uostą klubo savininkai paskelbė konkursą išrinkti naujam klubo pavadinimui. Jame galiausiai triumfavo duoklę San Diego turtingai laivybos istorijai atidavęs vardas.
Pasak lietuvių kalbos terminų žodyno, kliperis yra greičiausias XIX a. jūrų burlaivis, kuriuo buvo gabenami vaisiai, arbata ir kiti greitai gendantys produktai. Iš kitų laivų kliperis išsiskyrė grakščiu korpusu ir labai aukštais stiebais (elegantišku įžaidėju ir galingais aukštaūgiais?), ir būtent San Diege į NBA pasaulį atėjo „Clippers“ klubas.
Prieš inauguracinį sezoną San Diego krepšinio sirgalius pradžiugino pirmasis organizacijos ėjimas – į Kaliforniją iš Filadelfijos atvyko rezultatyvumu pasižymėjęs gynėjas Lloydas „World“ B. Free, sudaręs grėsmingą duetą su iš Bafalo laikų ekipoje likusiu įžaidėju Randy Smithu.
Jau pirmame „Clippers“ sezone gynėjų tandemas rinko po beveik 50 taškų ir padėjo debiutantams iškovoti 43 pergales, tačiau jų nepakako patekimui į atkrintamąsias varžybas. Ieškodama trečiojo ramsčio organizacija priėmė tuomet itin palankiai sutiktą, tačiau tragiškai pasibaigusį sprendimą.
1977-ais jau minėtajam J. Ramsay atvesti „Trail Blazers“ į NBA olimpą itin stipriai padėjo geriausiu lygos aukštaūgiu laikytas Billas Waltonas. Jau kitais metais vidurio puolėjas iškovojo naudingiausio lygos krepšininko titulą, o 1979-ais pasirašė kontraktą su gimtojo San Diego miesto ekipa.
Pietų Kalifornijoje B. Waltonas buvo tikra superžvaigžde – prieš ateidamas į NBA lygą jis dukart padėjo UCLA universitetui tapti NCAA čempionais, o dar mokydamasis vidurinėje mokykloje artimai susibičiuliavo su tuometinės San Diego „Rockets“ krepšininkais.
Šios draugystės su profesionalais priežastis buvo išties įdomi. B. Waltono lankyta Helikso vidurinė mokykla pasižymėjo tuo, kad turėjo itin geras treniruočių sąlygas, kuria pasigirti negalėjo net ir NBA žaidęs „Rockets“ klubas. Jam atstovavę krepšininkai ėmė reguliariai lankytis mokyklos sporto salėje ir dažnai skambindavo B. Waltonui į namus, nes šis, kaip vidurinės žvaigždė, turėjo asmeninį salės raktą.
Lygos žvaigždės atvykimas pakėlė „Clippers“ reputaciją ir antrajame San Diego klubo sezone iš ekipos buvo tikimasi solidžių rezultatų. Visgi B. Waltonas dėl kojos traumos sužaidė tik 14 reguliariojo sezono rungtynių, ekipa vėl nepateko į atkrintamąsias, o W. B. Free po sezono pareikalavo mainų ir išvyko į „Golden State Warriors“ klubą.
1980-81 metų sezonas pratęsė vietinio didvyrio košmarą – aukštaūgis dėl tos pačios traumos buvo priverstas praleisti visas pirmenybes, o „Clippers“ lankomumas pasiekė nematytas žemumas. Vos po kiek daugiau nei 4,000 žiūrovų vidutiniškai į areną rinkusi komanda sezono viduryje buvo perparduota Donaldui Sterlingui, ir šis nedelsiant ėmė raginti NBA leisti jam perkelti ekipą į Los Andželą.
Nors T. Cummingsas debiutiniame sezone rinko po 23,7 taško per rungtynes ir iškovojo metų naujoko titulą, „Clippers“ ir vėl liko paskutiniai visoje lygoje, o kitame JAV gale jau minėtasis M. Malone‘as iškovojo antrąjį MVP trofėjų paeiliui bei padėjo Filadelfijos „76ers“ iškovoti 1983-iųjų metų NBA čempionų žiedus.
Atėjęs 1983-84 metų sezonas tapo paskutiniuoju San Diego miesto šansu pasimėgauti NBA krepšiniu. Dar kartą paskutinę vietą Ramiojo vandenyno divizione užėmę Kliperiai pakėlė bures ir išplaukė į Los Andželą, o per šešetą metų San Diego krepšinio gerbėjai taip ir nesulaukė komandos patekimo į atkrintamąsias varžybas.
Dar ir šiandien B. Waltonas itin skaudžiai išgyvena gimtajame mieste patirtą fiasko. „Tai dėmė mano sieloje, kurios aš niekada nesugebėsiu išvalyti, ji persekios mane iki gyvenimo pabaigos“ – praėjusią vasarą pasakojo aukštaūgis. Dabartino „Lakers“ vyriausiojo trenerio L. Waltono tėvas vis dar tiki, jog jei ne jo sveikatos problemos, „Clippers“ ir šiandien namų rungtynes žaistų San Diego mieste.
Pratęsiant „Braves“ pradėtą nemalonią tradiciją, B. Waltonas, dar metus atstovavęs „Clippers“ ekipai po persikėlimo į Los Andželą, geriausią sezoną po traumų sužaidė Bostono „Celtics“ klube. 1985-86 metais geriausiojo šešto žaidėjo apdovanojimą iškovojęs aukštaūgis tais metais... tapo NBA čempionu.
Apverktina „Clippers“ būklė nepasitaisė ir 1984-ais metais persikėlus į Angelų miestą. Tuo metu „Lakers“ skynė vieną NBA čempionų trofėjų po kito ir prikaustė JAV dėmesį Magico Johnsono vedamų „Showtime Lakers“ žaidimu, o mažesniojo brolio statusą iškart gavę Kliperiai nuo pat pirmos dienos įsitaisė tituluotosios ekipos pašonėje.
Neišvaizdžiai arenai grožio nepridėjo ir jos šeimininkų žaidimas. Iš San Diego atsineštą bent 50 pralaimėjimų per sezoną seriją „Clippers“ pratęsė iki pat 1991-ųjų metų, kai vedami ilgą laiką traumų persekiotų, tačiau pagaliau gerą sportinę formą įgavusių Danny Manningo ir Rono Harperio sugebėjo pirmą kartą nuo Bafalo „Braves“ laikų pakliūti į atkrintamąsias NBA varžybas.
Net ir ši šventė buvo pažymėta dar sykį nepalankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis – Los Andžele prasidėjus dėl juodaodžio Rodney Kingo žūties nuo policijos rankos prasidėjusioms riaušėms „Clippers“ ketvirtąsias serijos su Jutos „Jazz“ rungtynes buvo priversti žaisti kaimyniniame Anaheimo mieste.
Nepaisant neįprastoje arenoje laimėto susitikimo Kliperiai pralaimėjo lemiamas rungtynes Jutoje ir savo šešiolika metų lauktą žygį baigė jau pirmajame etape.
Sunkiai suvokiamą murkdymosi NBA dugne seriją „Clippers“ nutraukė sezono viduryje ekipos vairą perėmusio stratego Larry Browno dėka. Iš San Antonijaus „Spurs“ vyriausiojo trenerio posto atsistatydinęs specialistas Los Andželo klubą į atkrintamąsias atvedė ir antrą sezoną paeiliui, tačiau po jo klubo valdyba leido gynybos meistrui palikti Kaliforniją ir persikelti į Indianos „Pacers“.
Su L. Brownu išėjimu baigėsi ir iki tol sėkmingiausia nuo klubo pavadinimo pakeitimo „Clippers“ mini-era.
1993-94 metų sezone Kliperiai ir vėl nugrimzdo į Ramiojo vandenyno diviziono dugną. Grįžę į ekipai įprastas vėžes ir bijodami prarasti praeitais metais Visų žvaigždžių rungtynėse žaidusį D. Manningą Los Andželo klubo valdybos nariai išsiuntė šį žaidėją į Atlantos „Hawks“ klubą.
Iš Džordžijos valstijos ekipos į Los Andželą su fanfaromis atvyko NBA legenda Dominique‘as Wilkinsas, iki sezono galo per 25 rungtynes vidutiniškai rinkęs po 29 taškus ir 7 atkovotus kamuolius.
Prie D. Wilkinso prisidėjo ir penkerius metus ekipai atstovavęs vienas iš lyderių R. Harperis, prisidėjęs prie M. Malone‘o, B. Waltono ir kitų, bei per likusius septynerius karjeros metus net penkis kartus tapęs NBA čempionu.
Artimiausi keturi sezonai padovanojo „Clippers“ vieną netikėtą pasirodymą atkrintamosiose, į kurias Los Andželo ekipa sugebėjo pakliūti iškovojusi vos 34 pergales, ir Brento Barry triumfą NBA dėjimų konkurse, tačiau 1997-98 metų sezone klubas ir vėl užėmė paskutinę vietą visoje lygoje, patyręs net 65 pralaimėjimus per metus.
Dar vienas prastas sezonas padovanojo organizacijai dar vieną aukštą – pirmąjį – šaukimą 1998-ų metų naujokų biržoje, kurios metu į lygą atėjo Vince‘as Carteris, Antawnas Jamisonas, Dirkas Nowitzki, Paulas Pierce‘as ir visas būrys ne tokias įspūdingas, tačiau solidžias NBA karjeras sužaidusių krepšininkų.
Visgi „Clippers“ šokiravo savo sirgalius ir visą likusią lygą savuoju šaukimu pasirinkdami vidurio puolėją Michaelą Olowokandi, šiandien minimą šalia Kwame Browno, Darko Miličičiaus ir Anthony Bennetto labiausiai nuvylusių NBA šaukimų kontekste.
Artimiausiais metais Los Andželo klubas surinko pakankamai solidžią sudėtį, kurios pagrindą sudarė Eltonas Brandas, Lamaras Odomas, Quentinas Richardsonas ir iš „Cavaliers“ po mainų atvykęs įžaidėjas Andre Milleris, tačiau sėkmingiausiu šiam branduoliui tapo 2001-02 metų sezonas, kai „Clippers“ iškovojo 39 pergales ir beveik pakliuvo į pirmąjį Vakarų konferencijos aštuntuką.
Nesibaigiančios nesėkmės privertė vienu perspektyviausių Los Andželo krepšininkų laikytą L. Odomą 2003-ių metų vasarą griebtis netradicinės viešųjų ryšių taktikos. Tapęs apribotu laisvuoju agentu ir pasirašęs kontraktą su Majamio „Heat“ klubu buvęs „Clippers“ lyderis išplatino viešą prašymą Kalifornijos klubo valdybai nepasinaudoti galimybe išlyginti puolėjo sutartį ir sugrąžinti jį į Los Andželą.
Per ateinančius trejus metus Los Andželo ekipos istorijoje ryškiausiai figūruoja Q. Richardsono išvykimas iš komandos, Bobby Simmonso iškovotas labiausiai patobulėjusio lygos krepšininko apdovanojimas ir įsimintinu tapęs 2005-2006 metų sezonas.
Prieš vienuolika metų Kliperiai iškovojo 47 pergales ir pasiekė geriausią rezultatą nuo Bafalo „Braves“ laikų bei pirmą kartą po trisdešimtmetį užsitęsusio juodo periodo laimėjo atkrintamųjų varžybų serija. Šie pasiekimai leido „kitai“ Los Andželo komandai pasirašyti pelningiausias TV ir radijo transliacijų sutartis bei su taip retai organizaciją aplankiusiu optimizmu laukti artėjančio sezono.
Tačiau „Clippers“ nebūtų „Clippers“, jei aukščiausiame lūkesčių taške ekipos neužgriūtų traumų virtinė. Shaunas Livingstonas patyrė vieną kraupiausių kelio sužalojimų per visą NBA istoriją, o po dar vieno ankstyvą pavasarį pasibaigusio sezono besiruošdamas kitų metų pirmenybėms E. Brandas nusitraukė kairę Achilo sausgyslę. 2008-ųjų metų vasarą Kalifornijos klubas atsisveikino su abiem minėtais krepšininkais bei į principinių varžovų „Warriors“ stovyklą išvykusiu Corey Maggette ir sezoną pradėję rezultatu 3-16 liko ir vėl liko NBA lygos dugne.
Prieš aštuonerius metus Kliperiai dar kartą gavo pirmojo naujokų biržos šaukimo teisę ir su dideliu entuziazmu pasirinko neriboto atletiškumo krašto puolėją Blake‘ą Griffiną.
Ikisezoninėse rungtynėse klubo sirgaliai su nuostaba stebėjo naujoko galingus dėjimus ir trynė rankomis laukdami jo debiuto NBA lygoje, tačiau paskutinėse (!) pasirengimo rungtynėse B. Griffinui lūžo kelio girnelė ir potencialu trykštančiam naujokui teko praleisti visą 2009-10 metų sezoną.
Matydamas nesibaigiančias ekipos nesėkmes iš generalinio vadybininko posto pasitraukė ilgametis lygos veteranas Mike‘as Dunleavy, o jo vietą užėmė šiuo metu Portlando „Trail Blazers“ klube analogiškas pareigas einantis Neilas Olshey, vyriausiojo trenerio postą patikėjęs Vinniui Del Negro.
Nepaisant dar vieno tragiško sezono starto (1-13) „Clippers“ sirgaliai mėgavosi pagaliau varžovų gynybas draskyti pradėjusio B. Griffino žaidimu, bet vasario mėnesį Los Andželo ekipa atliko dar šiandien nesuvokiamais atrodančius mainus.
N. Olshey nusprendė atlaisvinti vietos algų kepurėje ir suteikti Kliperiams galimybę prisivilioti aukšto kalibro laisvųjų agentų, ir siekdamas sumažinti kontraktų sumą į Klivlando „Cavaliers“ už Mo Williamsą ir Jamario Mooną išsiuntė Baroną Davisą bei neapsaugotą artėjančios naujokų biržos pirmojo rato šaukimą.
Tą pačią vasarą, it norėdami kompensuoti šią itin skaudžiai pasibaigusią istoriją, Kliperiai atliko mainus, artėjantiems (mažiausiai) šešeriems metams pakeitusius klubo veidą. Į Angelų miestą iš Naujojo Orleano atvyko vienas geriausių lygos įžaidėjų Chrisas Paulas, o „grakštaus korpuso ir aukštų stiebų“ kombinaciją klubo sirgaliai netruko praminti „Lob City“.
Jau pirmajame CP3 sezone „Clippers“ pateko į atkrintamąsias ir ten dramatiškoje serijoje palaužė Memfio „Grizzlies“ prieš sausu rezultatu nusileisdami „Spurs“, o kitais metais pirmą kartą nuo klubo įkūrimo 1970-ais pasiekė 50 iškovotų pergalių ribą.
Šio istorinio momento įkvėpti sirgaliai nesitvėrė savame kailyje kai pirmame atkrintamųjų varžybų etape „Grizzlies“ atsirevanšavo Los Andželo klubui 4:2, o šis pralaimėjimas V. Del Negro kainavo vyriausiojo trenerio postą. Būtent 2013-ųjų vasarą susiformavo tokie „Clippers“, kokius juos žinome šiandien, kai į klubą vienas po kito atvyko Docas Riversas ir J.J. Redickas.
Neįtikėtinas kančias išgyvenę ilgamečiai ekipos sirgaliai per artimiausius ketverius metus išgyveno geriausią periodą Kliperių istorijoje. Per keturis reguliariuosius sezonus klubas iškovojo net 217 pergalių, tačiau taip ir nesugebėjo perlipti antrojo atkrintamųjų varžybų etapo.
2014-ais metais atkrintamųjų įkarštyje organizaciją sukrėtė D. Sterlingo rasistinių pasisakymų skandalas. Daugiau nei trisdešimt metų klubo savininku išbuvęs kontroversiškos reputacijos verslininkas vadovavimo erą užbaigė savo juodaodei merginai pareikšdamas, kad ši privalo pasirūpinti, jog šalia jo nesėdėtų jokie „prakeikti juodžiai“. Beje, būtent šis sezonas iškovotų pergalių skaičiumi (57) buvo geriausias klubo istorijoje. „Clippers“ sėkmė ir vėl priminė apie save.
Antrajame etape „Braves“ palikuonys buvo atsidūrę per žingsnį nuo užburtojo konferencijos finalo, tačiau iššvaistė turėtą 3-1 persvarą serijoje su „Rockets“ klubu. Kuo pasireiškė „Clippers“ sėkmė? Penktose rungtynėse ketvirtame kėlinyje Kliperiai turėjo dviženklę persvarą, tačiau ją panaikino Josho Smitho ir Corey Brewerio tritaškiai. Iki šio susitikimo abu krepšininkai fiksavo į blogiausių visų laikų atkrintamųjų varžybų pasirodymų dešimtuką patekusį tolimų metimų pataikymo procentą.
2016-ieji metai pažymėti B. Griffino smūgiu į komandos darbuotojo veidą susiskaldyta plaštaka, o atkrintamosiose tiek Blake‘as, tiek C. Paulas patyrė sezoną užbaigusias traumas pirmajame etape, kuriame „Clippers“ nusileido Portlando „Trail Blazers“ krepšininkams. O apie šių metų fiasko prieš Jutos „Jazz“ ekipą ir galimas to pasekmes jau prikalbėta (ir dar bus kalbama) labai ir labai daug.
Neseniai NBA pasauliu susidomėjusiems skaitytojams Los Andželo „Clippers“ veikiausiai asocijuojasi su „ta nebloga ekipa, kuriai amžinai nesiseka“, tačiau tiesa yra ta, jog šiai organizacijai nesiseka jau beveik pusšimtį metų, o epitetas „ta nebloga“ atsirado tik šio dešimtmečio pradžioje.
Nuo Bafalo „Braves“ ir San Diego „Clippers“ iki pat „Lob City“ laikų – Kliperiai ir toliau lieka vienintele NBA organizacija, per 47-erius egzistavimo metus... neiškovojusia NBA čempionų titulo? Taip. Nepasiekusia NBA superfinalo? Irgi teisybė, bet ne tik.
„Clippers“ per beveik pusšimtį metų vis dar niekada nežaidė konferencijos finale.
