Pasikeitusi rolė.

Pirmaisiais karjeros stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje metais D. Motiejūnas buvo vertinamas dėl savo gebėjimo pataikyti iš toli ir išvilioti varžovų priekinės linijos žaidėjus iki pat tritaškio linijos.

Neabejotinai geriausiame 2014-15 metų sezone, kai D-Mo po Dwighto Howardo traumos net 62-ejas rungtynes pradėjo Hjustono „Rockets“ starto penkete lietuvis atakuodamas iš šios distancijos pasžiymėjo solidžiu 37 procentų taiklumu ir rinkdamas po 12 taškų per rungtynes tapo svarbia komandos puolimo dalimi.

Deja, kairiarankio snaiperio reputacija šiais metais gavo rimtą smūgį. Tarp visų tiek pat ar daugiau nei D. Motiejūnas tritaškių išmetusių lygos aukštaūgių blogesniu pataikymo procentu krepšį atakavo tik du žaidėjai – sezono viduryje iš lygos atleisti Mike‘as Scottas ir Jaredas Sullingeris. Vos 23 procentų taiklumas tapo blogiausiu Donato užfiksuotu rezultatu jo NBA karjeroje.

Kalbant apie lietuvio nugaros būklę statistikos verpetuose galima rasti ir abejones, ir optimizmą keliančių detalių. 2015-16 metų sezone po nugaros operacijos į aikštę grįžęs lietuvis akivaizdžiai prisibijojo fizinio kontakto ir iš po krepšio metė tik 21 procentą savo iš žaidimo atliktų metimų. Tai buvo ženkliai mažiausias toks skaičius D-Mo karjeroje.

Visgi šiais metais, lyginant su praėjusiu sezonu, daugiau nei keturgubai didesnę savo žaidybinio laiko dalį vidurio puolėjo pozicijioje praleidęs lietuvis į grumtynes su varžovų aukštaūgiais vėlėsi dar rečiau – iš po krepšio Donatas atliko tik 19 procentų metimų, o per visą sezoną sėkmingai atliko vos 2 dėjimus iš viršaus.

Donatas Motiejūnas

Nepaisant sveikatos būklės klausimo konteksto, tokį žaidybinio stiliaus pokytį galima paaiškinti tuo, jog D. Motiejūnas nemažą dalį laiko aikštėje praleido kartu su Anthony Davisu, o tomis minutėmis neretai buvo paliekamas toli nuo krepšio, siekiant atlaisivnti erdvę po varžovų ginamąja lenta „Pelicans“ lyderiui. Visgi šie skaičiai veikiausiai kris į akis vasarą naujo atsarginio aukštaūgio ieškosiančių klubų personalui.

Daug šviesesnėmis spalvomis į Donato kondicijos įvertinimo lapelį turėtų būti įrašytas kitas statistinis skaičius, tiesiogiai susijęs su žaidėjo nugaros būkle. Vieną iš meistriškai gynyboje įvaldytų ginklų jam sėkmingai pavyko naudoti ir šiame sezone – pagal varžovams puolime išprovokuotų pražangų vidurkį lietuvis ir vėl buvo vienas geriausių lygos krepšininkų.

Būtent nugarą „aukojančioje“ situacijoje ant parketo ne sykį griuvęs krepšininkas per vieną susitikimą vidutiniškai 0,24 karto tokiu būdu nutraukdavo varžovų atakas, o pagal šį skaičių lygoje užėmė vienuoliktąją vietą.

Negana to, sulyginus šį vidurkį su aikštėje vidutiniškai praleistų minučių skaičiumi, efektyviau pozicijas gynyboje už D-Mo tokiose situacijoje užsiimdavo tik trys krepšininkai – Ersanas Ilyasova, Marreese‘as Speightsas ir Salahas Mejri.

Dar prieš porą metų kartu su Jonu Valančiūnu lygoje pagal pataikymo procentą iš „post-up“ situacijų pirmavęs lietuvis šiuo sezonu gerokai numušė savo kaip puolime efektyvaus krepšininko reputaciją, tačiau ir toliau pasižymi aukštu krepšinio intelektu gynyboje ir ant savo vizitinės kortelės artėjančiam laisvųjų agentų turgui turėtų akcentuoti būtent šią savo žaidimo pusę.

Potencialūs darbdaviai.

Svarstydami galimas naujas D. Motiejūno darbovietes NBA lygoje turime išsikelti du skirtingus scenarijus. A) atveju lietuvis po žaidybinio laiko lūkesčius nuvylusio sezono nusprendžia dar sykį pasirašyti minimalų vienerių metų trukmės kontraktą siekdamas galutinai ir neginčijamai įrodyti, jog traumos padariniai liko praeityje. B) atveju Donatas jau šią vasarą siekia gauti ilgalaikį kontraktą, kuriuo užsitikrintų savo ateitį NBA lygoje.

Šie du skirtingi scenarijai sudaro visiškai skirtingų potencialiai suinteresuotų klubų sąrašus, iš kurių išskirsime po tris šiandien (iki naujokų biržos ir galimų mainų) realiausiai atrodančius kitos D-Mo stotelės variantus.

Svarbu pažymėti, jog šiuose sąrašuose nesutiksime trijų dėl skirtingų, tačiau svarių priežasčių Donato planuose veikiausiai nefigūruojančių ekipų – Naujojo Orleano „Pelicans“, Hjustono „Rockets“ ir Detroito „Pistons“.

Pirmojo scenarijaus atveju dėmesį reikėtų kreipti į tas ekipas, kurios jau yra viršijusios ar neišvengiamai viršys algų kepurę. Tokiomis aplinkybėmis klubai tampa priversti savo sudėtį stiprinti naujokų biržos šaukimais ar minimalios vertės sutartimis.

Šarlotės „Hornets“.

Nors šio klubo įtraukimas į pirmąjį sąrašą gali priversti dalį skaitytojų iš nuostabos kilstelti antakius, tačiau nepaisant nepatekimo į atkrintamąsias varžybas Michaelo Jordano vadovaujama organizacija jau dabar yra ženkliai perlipusi leistiną kontraktų sumą.

Negana to, nepasinaudojus galimybe pratęsti kontraktą su Christianu Woodu, Šiaurės Karolinos valstijos klubo sudėtyje šiandien tėra tik du tikri vidurio puolėjai – Cody Zelleris ir epizodiškai rungtyniaujantis Milesas Plumlee – bei šioje pozicijoje žemo penketo pasirinkimo atveju galintis žaisti Frankas Kaminskis.

Tikėtina, jog siekdami sustiprinti savo pozicijas, „Hornets“ griebsis mainų, tačiau pagrindine generalinio vadybininko Richo Cho užduotimi taps ekipai jau šiandien padėti galinčių laisvųjų agentų paieška. Ribotos finansinės galimybės gali paskatinti širšes pasiūlyti minimalią sutartį D. Motiejūnui.

Los Andželo „Clippers“.

Sunkioje situacijoje pirmajame Vakarų konferencijos atkrintamųjų varžybų etape atsidūrę „Clippers“, priklausomai nuo laisvaisiais agentais tapsiančių Chriso Paulo ir Blake‘o Griffino veiksmų, gali būti įrašyti ir į antrajam scenarijui tinkančių ekipų sąrašą.

Klubo vadovas Docas Riversas nedviprasmiškai leido suprasti, jog organizacija padarys viską, kad savo gretose išlaikytų klubo lyderius, o tokiu atveju Los Andželo ekipa ir vėl gerokai viršytų algų kepurės ribą ir būtų priversta dar kartą vilioti atsarginius krepšininkus minimalios vertės sutarčių pasiūlymais.

Per trejus metus net trisdešimt atsarginių žaidėjų pakeitusią ekipą šią vasarą veikiausiai paliks M. Speightsas, kitam sezonui turintis teisę savo sprendimu pratęsti ar nutraukti pusantro milijono JAV dolerių vertės kontraktą, o jo išvykimo atveju D. Riverso akys gali nukrypti į panašaus stiliaus žaidimu pasižymintį, tačiau net ir su smukusia statistika daug efektyviau nugara į krepšį žaidžiantį D. Motiejūną.

Portlando „Trail Blazers“.

D. Motiejūno žaidimo Portlande epizodai.

Antakių mankštą pratęsti gali ir Portlando ekipos finansinė situacija – straipsnio rašymo dieną būtent „Trail Blazers“ turi brangiausią kito sezono sudėtį visoje NBA lygoje. Daugiau negu 85 milijonus JAV dolerių Oregono valstijos klubas kitame sezone mokės vien Damiano Lillardo, C.J. McCollumo, Alleno Crabbe‘o ir Evano Turnerio kvartetui, o tokie milžiniški įsipareigojimai gerokai apriboja komandos komplektacijos galimybes.

Nors oficialiai „Trail Blazers“ kitam sezonui turi sutartis su penkiolika krepšininkų ir yra užpildžiusi savo sudėtį, ekipa, daugiau negu tikėtina, nutrauks negarantuotą sutartį su nė vienų rungtynių klube nesužaidusiu Festusu Ezeli, o Timo Quartermano ar Pato Connaughtono kontraktai lengvai gali būti „patraukti į šalį“ siekiant atlaisvinti vietas naujokų biržos šaukimams ar laisviesiems agentams.

Bosnio Jusufo Nurkičiaus atvykimas į Portlandą ne tik prikėlė ekipą lemiamam spurtui ir patekimui į atkrintamąsias varžybas, tačiau ir iliustravo tragišką „Trail Blazers“ vidurio puolėjų grandies būklę. Universalesnio nei „buldozerio“ stiliumi savo žaidimą grindžiančio J. Nurkičiaus atsarginio vidurio puolėjo įsigijimas turėtų tapti vienu iš ekipos šios vasaros prioritetų.

Per plauką už išvardintojo trejeto ribų liko Klivlando „Cavaliers“ (klubui reikalingesnis fiziškai galingas gynybinio plano aukštaūgis) ir Memfio „Grizzlies“ (po Chandlerio Parsonso fiasko organizacija turėtų itin prisibijoti abejotinos medicininės istorijos krepšininkų įsigijimo).

Antruoju – ilgalaikės sutarties ieškojimo – atveju D. Motiejūno agentas B. J. Armstrongas skambučiais apipilti turėtų priešingoje situacijoje esančius klubus. Finansiniu lankstumu pasižyminčios ir savojo veido vis dar iekšančios organizacijos gali nuspręsti pasirašyti mažai rizikos ir didelės galimos naudos turinčią trejų-ketverių metų trukmės sutartį su aukštaūgiu iš Lietuvos.

Sakramento „Kings“.

Po lygą sudrebinusių DeMarcuso Cousinso mainų Kalifornijos sostinės klubas verčia naują savo istorijos puslapį. Beveik 30 milijonų erdvės kito sezono komandos komplektacijai turintys „Kings“ niekada nebuvo itin patraukliu laisvaisiais agentais tapusių superžvaigždžių pasirinkimu, ir šią vasarą Vlade Divaco vadovaujami karaliai vėl turės taikytis į iš antro plano į vieną pagrindinių vaidmenų galinčius žengti krepšininkus.

Nors klubas savo gretose turi net tris vidurio puolėjus – Willie Cauley-Steiną, Georgiosą Papagiannį ir Kostą Koufosą – ekipos centrų grandžiai akivaizdžiai trūksta universalumo. Net ir ženkliai kritusiu tritaškių pataikymo procentu pasižymėjęs D. Motiejūnas įneštu naujo vėjo į Dave‘o Joergerio puolimo schemas, kadangi visi išvardintieji aukštaūgiai šiame sezone kartu sudėjus nepataikė nė vieno tolimo metimo.

Atlantos „Hawks“.

D. Howardas ir D. Motiejūnas.

Rytų konferencijos „Spurs“ pravardžiuojama organizacija šią vasarą labiausiai rūpinsis savo pagrindinio krepšininko Paulo Millsapo išlaikymu klube, tačiau itin svarbiu klausimu Džordžijos valstijos ekipai taps ir atsarginio vidurio puolėjo paieška.

Dwightui Howardui adekvataus pakaitalo šiame sezone neturėję Vanagai vasarą turės nuspręsti kaip pasielgti su laisvaisiais agentais tapsiančiais Mike‘u Muscala ir jau 32-ejų metų sulaukusiu Krisu Humphriesu. Abiem krepšininkam vidurio puolėjo pozicijoje žaidžiant tik iš reikalo, Mike‘o Budenholzerio rotacijoje šiuo metu nėra nei vieno tikro atsarginio centro.

Sezono išvakarėse namo sugrįžęs D. Howardas puikiai pažįsta D. Motiejūną, ir aukštaūgio rekomendacija gali turėti didelės įtakos „Hawks“ komplektacijos klausimams.

Los Andželo „Lakers“.

Lygos ekipų sudėtyse ieškant klubo, turinčio ryškiausią spragą vidurio puolėjo pozicijoje, bene pirmieji į akis krenta būtent Los Andželo „Lakers“. Timofėjui Mozgovui toli gražu nepateisinant su juo pasirašyto ketverių metų 84 milijonų JAV dolerių vertės kontrakto, o Tarikui Blackui sulaukus jau 25-erių ir vis dar liekant tik teoriškai perspektyviu krepšininku Magicui Johnsonui ir Robui Pelinkai šią vasarą teks taisyti Mitcho Kupchako padarytas klaidas.

Visgi vieną aukštaūgį su garantuota vieta kito sezono ekipos sudėtyje Los Andželo ekipa jau turi – tai 19-os metų kroatas Ivica Zubacas, šiame sezone pademonstravęs didelį potencialą ir iššaukęs naujosios klubo valdybos komplimentus.

Tačiau tik vieno klubo ateičiai naudingo aukštaūgio „Lakers“ tikrai nepakaks. Ir nors D. Motiejūno amžius neatitinka Los Andželo ekipos numatomos progreso trajektorijos, klubo finansinė situacija ir sudėties spragos tampa intriguojančiu variantu D-Mo karjeros ateičiai.

Kad ir kurį scenarijų pasirinktų lietuvis, artėjanti vasarą turės bene didžiausios įtakos jo likusiai NBA karjerai. Belieka tikėtis, jog šiais metais B.J. Armstrongas nebeatlikinės sunkiai suvokiamų derybų viražų ir D. Motiejūno ateitis paaiškės greičiau nei artimiausiu metu.