Šiuolaikinėje visuomenėje parašyta daug knygų apie tai, kaip tapti lyderiu ar lydere, kaip skatinti individo lyderystę. Tačiau lyderystės receptai negali padėti tuomet, kai moteris pati nerodo noro, gebėjimų, valios ir ryžto tapti lydere, nes, visų pirma, jai būtina tapti pačia savimi, tai yra suvokti save kaip asmenybę. Kai moteris neturi savivokos, nesugeba paaiškinti, kokią vietą ji užima šeimoje ir visuomenėje, kokia yra jos gyvenimo prasmė ir kokie yra jos gyvenimo tikslai, apie lyderystę kalbėti yra beprasmiška.
Moterų migrančių likimas plačiau pradėtas tyrinėti XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. Tyrimai tęsiasi iki šiol, juos papildant naujais aspektais – prekyba moterimis; vedybos paštu; migrančių vaikų išvežimas į užsienį; moterys pabėgėlės; moterų nužudymai.
Tradicine moteriškosios lyties samprata teigiama, kad moterys yra antroji, silpnoji lytis, kad moteris yra vaikų gimdytoja, augintoja, šeimos prižiūrėtoja. Ji turi gebėti derinti rūpesčius šeima ir profesinę veiklą, ką iki šiol ir daro daugelis Lietuvos moterų – vietinės gyventojos ar imigrantės, jei jos nori išsaugoti vyrą ir šeimą.
Tradicinė moteris šeimoje ieško saugumo, nori, kad ja, vaikais rūpintųsi vyras. Lietuvoje daugelis turtingų ar pasiturinčių vyrų žmonų nedirba ir didžiuojasi būdamos tik namų šeimininkės. Ekonominės krizės metais daug moterų praranda darbą ir ne savo valia atsiduria namų šeimininkės padėtyje. Taigi moteris migrantė turėtų apsispręsti, ar ja tenkina tik namų šeimininkės vaidmuo, ar ji trokšta veiklos už šeimos gyvenimo ribų. Apsisprendusi, ji turėtų priimti konkretų sprendimą: dalį savo gyvenimo laiko skirti etninei bendruomenei. Tokia galėtų būti moters, etninės bendruomenės lyderės, kelio pradžia.
Tradicinis, stereotipinis lyčių suvokimas išryškino tai, kad antrosios lyties statusas istoriškai moteryje suformavo nevisavertiškumo kompleksą ir Pelenės sindromą. Moteriškosios lyties diskriminacija, žeminimas, išnaudojimas, moters švietimo, visuomeninės veiklos stoka suformavo moters nepasitikėjimo savimi kompleksą, kuris iki šiol yra moters pikčiausias priešas. Neįveikus nepasitikėjimo savimi, negalima net svarstyti moters lyderės problemos. Tik išdrįsus ir išmokus reikšti savo mintis bendruomenėje ir visuomenėje, išugdžius savyje pilietinę drąsą, galima galvoti apie tam tikrą vaidmenį etninėje bendruomenėje. Tik savimi pasitikinti asmenybė gali tapti svarbi ir reikšminga kitiems.
Pelenės sindromas reiškia gero, turtingo vyro, partnerio suradimą. Neturtinga, nežinoma, bet graži būtybė per trumpą laiką, ištekėjusi ar susidėjusi bendram gyvenimui su pasiturinčiu vyru, tampa turtinga ir reikšminga. Tačiau toks moters gyvenimo pokytis ne visada keičia jos vidinį gyvenimą, ne visada skatina jos intelektinę ir emocinę brandą. Moteris Pelenė lieka priklausoma nuo vyro, todėl vargu, ar ji iš vis suvokia lyderystės svarbą moters gyvenime. Abu sindromai iki šiol yra būdingi tam tikroms merginų, moterų grupėms, žemesnio išsilavinimo moterims. Pelenės sindromą skatina miesčioniškoji spauda, literatūra, lėkšta televizijos ir kino produkcija.
Kai moteris svarsto, ar tapti lydere, ji, visų pirma, turėtų išsivaduoti iš tradicinių stipriosios ir silpnosios lyčių sampratų įtakos, atlikti pareigą pačiai sau – tai yra, tapti savarankiškai mąstančia, išsilavinusia, save ekonomiškai išlaikančia asmenybe. Vadovautis šiuolaikinės lyčių lygių galimybių politikos nuostatomis – vyras ir moteris (nepaisant tautybės) šeimoje yra lygiaverčiai partneriai, padeda vienas kitam; dalijasi šeimos rūpesčiais ir vaikų auginimo, ugdymo priežiūra; prievarta nesibrauna į vienas kito asmeninį dvasios pasaulį, siekia kompromisų ir šeimos darnos. Jei moteris dėl įvairių priežasčių lieka viena, ji turėtų sugebėti išlikti dvasiškai stipri, būti ekonomiškai ir intelektualiai nepriklausoma asmenybė
Migrantės Lietuvoje - tai labai įdomi tema. Būtų ypatingai įdomu žinoti, kaip skirtingų tautybių, įvairaus amžiaus moterys gyvena Lietuvoje, kaip joms pavyksta prisitaikyti mūsų kultūroje, naujoje socialinėje aplinkoje, kaip jos žvelgia į vietinius gyventojus, į Lietuvos vyrus, į socialinę politiką, švietimą, mokslą, kultūrą; ar jų šeiminis gyvenimas yra laimingas; ar jų mišrios tautybės vaikai gerai jaučiasi Lietuvoje, ar jie geba savyje neskausmingai derina dvi pasaulėjautas, dvi kalbas, dvi kultūras.
Į tuos klausimus galimi keli atsakymų variantai – Lietuvoje migrantės yra laimingos, laisvos, išsilavinusios, užima reikšmingą visuomeninę padėtį. Jos iš naujo atranda save, iš naujo sukuria savo individualųjį tapatumą. Arba jos išgyvena psichologines traumas, kančias, palikusios gimtąjį kraštą, patiria socialinės, kultūrinės adaptacijos sunkumus, todėl blogai jaučiasi mūsų krašte. Gal jos yra apatiškos ar nervingos, ar abejingos etninės bendruomenės veiklai. Tokias kontrastingas migrančių būsenas aprašo migrančių socialinės padėties ir psichologinių būsenų tyrėjai.
Migrančių gyvenimas naujojoje šalyje neturėtų apsiriboti vien šeimine laime, sėkminga profesine veikla ar, priešingai, šeiminėmis ir visuomeninėmis nesėkmėmis. Tam, kad migrantės išmoktų apsaugoti savo asmenybės vientisą vidinį pasaulį, savo vaikus nuo šeiminių ir visuomeninių netikėtumų, jos turėtų būti savimi, žinoti, kas yra žmogaus teisės ir laisvės, lygių galimybių politikos esmė, kokie yra šalies įstatymai, kurie užtikrintų jų ir jų vaikų saugų gyvenimą naujojoje visuomenėje.
Migrančių dalyvavimas etninių bendrijų ar moterų visuomeninėje veikloje yra ne tik jų etninės bendruomenės tradicinio gyvenimo būdo išsaugojimas ir raiška, bet ir moterų vidinės stiprybės, asmenybės formavimosi, tobulėjimo, švietimo galimybės. Labai svarbu, kad šioje veikloje dalyvautų ir migrančių dukterys, kurioms nuo paauglystės būtų diegiamos veiklios asmenybės ir lyderės savybes.
Dabar aptarkime svarbiausią pasirinktos temos aspektą – moters lyderės sampratą. Viena iš sąlygų formuojant ryškios bendruomenėje moters asmenybę, turėtų būti suvokimas, jog moters asmeninis, vidinis ir visuomeninis gyvenimas yra visuma. Jog moteris, nesutvarkiusi savo vidinio pasaulio, neturės sėkmingo išorinio gyvenimo. Kai vidinis asmenybės gyvenimas nėra harmoningas, kai jis ima griūti ir byrėti, kai moteris nesugeba tos griūties suvaldyti, vidinė asmenybės griūtis vienaip ar kitaip pradeda ryškėti ir moters visuomeniniame gyvenime.
Romėnų filosofas Markas Aurelijus sakė, kad žmogaus gyvenimas yra toks, ką jis apie save galvoja. Tai yra, žmogaus vidinis pasaulis atsispindi žmogaus išoriniame pasaulyje, vidinis pasaulis kuria individo išorinį pasaulį. Individo vidinis turtingumas ar vidinis skurdas skleidžiasi žmogaus kalboje, reiškiamose mintyse, elgesyje.
Moteris migrantė naujojoje kultūroje, prisitaikydama prie naujų gyvenimo aplinkybių, priimdama naujos socialinės ir kultūrinės aplinkos taisykles, neturėtų aklai joms paklusti, o turėtų išmokti kurti savas taisykles, kurios išryškintų jos savitą kilmę, tautinės kultūros ypatumus, kurie turtintų naujai priimtą socialinę kultūrinę aplinką, ženklintų moters asmeninį ir etninės bendrijos, net naujos tėvynės gyvenimą. Pavyzdžiui, šiuolaikinė amerikiečių moterų grožinė literatūra pasižymi unikaliais „hibridiniais“, kelių kultūrinių tradicijų, ypač išeivių iš Azijos, įvairių žanrų kūriniais. Galima įsivaizduoti Lietuvoje apsigyvenusių kitataučių moterų kūrybos ypatumus – jų kūriniai tikrai skirtųsi pasaulėjauta ir pasaulėvaizdžiu, raiškos forma ir spalvomis nuo lietuviškojo pasaulio matymo.
Teigiama, kad moterys vadovės, priimdamos sprendimus, yra labiau nei vyrai linkę rizikuoti, tačiau jos labiau renkasi kolektyvinę, grupinę veiklą, nes, norėdamos būti tvirtesnės, išklauso kitų žmonių nuomonę. Kad moterys atidžiau žvelgia į žmonių psichinius išgyvenimus, sudėtingas kasdienybės situacijas. Tai galima paaiškinti istorine moteriškosios lyties diskriminacija ir raida, kuri moters sąmonėje paliko nepasitikėjimo savimi pėdsakus, ir moters psichologine įžvalga, kuri išsiugdė siekiant išsaugoti individualųjį tapatumą.
Akivaizdu, kad šių dienų lygių galimybių politikoje, yra neprotinga priešinti lytis, ieškoti vienos ar kitos lyties pranašumų, o būtina atsižvelgti į asmenų individualias savybes, profesinius, organizacinius gebėjimus ir atliekamo darbo rezultatus. Moteris vadovė turėtų vertinti kitų asmenų profesionalumą, atsakomybę, pareigingumą, iniciatyvumą. Nepriklausomai nuo lyties skatinti darbuotojų ar bendruomenės narių pasitikėjimą savimi, profesinį ar asmeninį tobulėjimą. Skirstant postus, pareigas ar užduotis, jokių „stiklo lubų“ – karjeros ribojimo - moterims neturėtų būti, jokio vyriškosios lyties ar lytinių mažumų asmenų tiesioginio ar netiesioginio žeminimo ir diskriminacijos. Reikėtų laikytis lyčių proporcingumo ir lygybės principų.
Moteris vadovė, nors ir turėdama kolektyvo pritarimą, turėtų būti pasirengusi priimti oponentų iššūkius, išklausyti priešingą nuomonę, stengtis neprarasti dvasinės pusiausvyros ir savitvardos. Bet kuriose sudėtingose konfliktinėse situacijose humoro jausmas visada yra geras pagalbininkas. Moteris vadovė turėtų būti ir savotiška diplomatė, ir psichologė bendraudama su kolektyvo ar bendruomenės nariais. Ji turėtų išmokti pripažinti savo klaidas, už jas atsiprašyti, taip neprarasdama autoriteto žmonių kolektyve.
Moteris lyderė turėtų būti atkakli, sistemingai siekianti užsibrėžtos veiklos tikslo. Savo veikloje ji neturėtų būti šališka, neturėtų priešinti žmonių darbo kolektyve ar bendruomenėje, išlikti neutrali kolektyvo narių atžvilgiu. Ji turėtų vienyti kolektyvą savo drąsia vaizduote, naujomis idėjomis, nauja informacija ir žiniomis.
Siekdama išsaugoti savo asmenybę nepažeistą arba siekdama užgydyti pažeisto dvasinio gyvenimo žaizdas, kurias padaro kiti žmonės, ji turėtų išmokti atsiriboti nuo negatyvios žmonių įtakos, jų išsakytų negerų minčių, žvilgsnių, nepagarbios mimikos. Išmokti iš savęs išmesti blogas mintis, juodas emocijas, susierzinimą ir susigrąžinti dvasios ramybę, dvasinę stiprybę.
Asmenybė niekada neturėtų leisti, kad kiti ją pavergtų ar išnaudotų, žemintų ar gąsdintų įvairiomis baimėmis. Moteris turėtų išsiugdyti tikėjimą savo jėgomis, savo gebėjimais, savo vidine galia ir išmintimi. Ji taip pat neturėtų leisti, kad kiti nukreiptų ją nuo užsibrėžto tikslo.
Žmogaus asmeninis gyvenimas grindžiamas vilties ir tikėjimo dėsniais, todėl moteris turėtų išmokti vidinį nerimą keisti vidine rimtimi. Liūdesį džiaugsmu. Baime tikėjimu. Nesantaiką santarve. Nuo to, ką žmogus galvoja, priklauso jo psichinė ir fizinė būklė, net materiali padėtis. Energingas, pasitikintis savimi, optimistiškai mąstantis žmogus, visada ieško išeities. Pesimistas žlugdo save neviltimi.
Asmenybės tobulėjimui amžius nėra kliūtis. Atvirkščiai, amžius yra gyvenimo išminties rodiklis. Individo pasąmonė vaidina svarbų vaidmenį saugant asmenybės vientisumą, siekiant įveikti pasitaikančias gyvenimo ar žmonių bendravimo netobulumus. Įsakykite sau, kad siekiate vidinio tobulumo, kad nedeginate savęs išgyvenimais dėl kitų žmonių jums padaryto skausmo, kad norite iškopti iš dabarties sunkios dvasinės būsenos, ir jums palengvės. Įsakykite sau, kad norite keistis, ir nuolat save stebėkite, kaip vyksta tas pasikeitimas. Visada būkite sau reikli, kuo daugiau iš savęs reikalaukite.
Proto ir jausmų disciplina ir reguliavimas yra puiki lyderio savybė, galinti tapti pavyzdžiu kitiems žmonėms. Pasirinkimo laisvė, vidinis sprendimas kaip mąstyti ir kaip elgtis priklauso tik nuo jūsų pačių. Žmogus yra naudingas ir svarbus sau ir kitiems tiek, kiek pats tuo tiki ir kokį raiškos kelią renkasi.
Lietuvoje įstatymai draudžia žmogų diskriminuoti. Tačiau dažnai pats žmogus menkina pats save, nepasitiki savimi, per anksti save sendina ar dėl dvasinės trumparegystės pernelyg savimi pasitiki. Būtina išsiugdyti tokią savivertės sistemą, kuri būtų asmenybės dvasinio pasaulio apsauga, kuri padėtų atsiriboti nuo priešiškų kitų žmonių vertinimų ir suteiktų gyvenimo jėgų bei dvasinę ramybę.
Moteris lyderė, tai - asmenybė gyvenanti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Asmenybė, išmokusi priimti priešiškos aplinkos išpuolius, dvasinės stiprybės ieškanti savo bendruomeninėje ar visuomeninėje veikloje. Pati kurianti savo gyvenimo prasmes ir jautriai suvokianti gyvenimo aplinkybių bei laiko kaitą. Migrantė lyderė, aktyvi etninės bendruomenės veikėja yra ypatinga asmenybė, nes ji gali semtis dvasinių jėgų, intelektualių sumanymų iš dviejų kultūrų, kurios jai yra artimos.
Linkiu, kad Lietuvos visuomenė kuo daugiau sužinotų apie migrančių veiklą Lietuvoje, apie ryškias migrančių asmenybes, nes kiekvienas žmogus yra nepakartojamas individas, kuris regimąjį pasaulį turtina savo asmenybės unikaliais dvasiniais turtais. Dabartiniame fiziniame pavidale mes gyvename vieną kartą, todėl siekime, kad kiekvienas iš mūsų tuščiai nešvaistytų gyvenimo laiko, kad kiekvienas iš mūsų taptų tikrais gyvenimo lyderiais.