Mažai kas šiame krašte suka galvą ir dėl to, kad mes dažniausiai renkamės iš vieno sprendimų varianto ir nesivarginame užduoti klausimą: o gal yra geresnis už mūsų demokratijos vairininkų siūlomą sprendimas? Taip kažkada buvo su „Williams“, taip dabar atsitiko su vadinamąja aukštojo mokslo reforma. Prezidentą, rodos, rinksimės taip pat vos ne iš vieno kandidato.
Neseniai alfa.lt portale atsiverčiau gruodžio mėnesio straipsnelį pavadintą „Grybauskaitė: būtina didinti mokesčius ir mažinti vartojimą“. Jame pateikiamos kelios dėmesio vertos citatos. Viena iš jų skamba taip: „Lietuvai šiandien būtina stabdyti vartojimą. Vartojimo didinimas – ne Lietuvos aktualija“.
Kitoje citatoje mintis plėtojama toliau: „Valstybės, kurios turi tokį didžiulį deficitą ir neturi lėšų ne tik viduje, bet ir negali skolintis, artimiausiu metu turi stabdyti vartojimą. Visos priemonės, galbūt labai griežtos ir nepopuliarios, yra būtinos“. Toliau eurokomisarė teigiamai vertindama naujosios valdžios paruoštą antikrizinį planą sako: „Manau, kad jis dar per švelnus“.
Tačiau Lietuvoje per rinkimus rinkimai nevyksta. Kadangi mums jau įpiršta idėja, jog rinkimų nugalėtojas aiškus, kam bergždžiai virpinti orą gruodžio mėnesio prisiminimais. Juolab, kad pretendentė į prezidentus, reaguodama į situaciją, švelnina savo retoriką. Elitiniai analitikai ir žurnalistai snūduriuoja, o paprasti žmonės, tai yra tie, kuriuos analitikai ir žiniasklaida turi informuoti, pasimetę – nieko esmingo rinkimų kampanijos, atsiprašant, metu nepasakoma, tai matyt teks balsuoti už ryžtingo žmogaus įspūdį sudarančią eurokomisarę.
Tačiau, mano galva, diskutuoti yra apie ką. Verta taip pat pagalvoti, ar mums verta rinktis iš vieno, ar dar galima pasidomėti ir kitais kandidatais.
Mane, ekonomistą, pareiškimai, kad reikia stabdyti vartojimą, kad valdžios antikrizinis planas yra per švelnus, verčia suabejoti jos ekonomine kompetencija arba daryti išvadą, jog mūsų eurokomisarė į ekonomiką žvelgia kaip radikalių dešiniųjų pažiūrų žmogus. O tokie žmonės yra prieš valstybės aktyvesnį dalyvavimą ekonomikoje, prieš keinsistinį požiūrį, kad visuminės paklausos skatinimas yra vaistas padedantis sušvelninti ekonominį nuosmukį.
Ji, kaip galima suprasti iš jos pasisakymų, išpažindama neoliberalią ekonominę doktriną mano, jog visuminės paklausos dydis neturi įtakos gamybos apimčiai, nors įtakoja kainas. Tačiau pasaulis šiuo metu vaduojasi iš tokių pažiūrų, nes jos ir privedė prie globalaus sunkmečio.
Ir mes dabar savo kailiu patiriame, jog valstybės, namų ūkių, verslo vartojimo mažėjimas kerta per verslo šaknis, nes, atsiprašant dar kartą, antikrizinis planas įstūmė mus į ydingą ekonomikos smukdymo ratą eksporto galimybių mažėjimo kontekste. Bendram vartojimo lygiui smunkant, verslo galimybės parduoti savo produkciją mažėja. Todėl verslas traukiasi, mažėja, o tai mažina užimtumą.
Mažesnė verslo apyvarta ir didesnis nedarbas reiškia, kad mažiau perka tiek sunkioje padėtyje esantis verslas, tiek vis labiau skurstantys namų ūkiai. Valstybei mažinant savo vartojimą (nes antikrizinis planas su savo mokesčių didinimu, kaip ir galima buvo numatyti, privedė mus prie biudžeto pajamų sumažėjimo, ir manau, neapgalvoto, karštligiško valstybės išlaidų karpymo) verslo galimybės parduoti dar labiau sumažėja. Tai veda prie tolesnio verslo apimties mažėjimo, nedarbo didėjimo, mokesčių nesurinkimo, biudžeto išlaidų karpymo. Jei tame ydingame rate suksimės ir toliau, padėtis taps ne bloga.Ji bus katastrofiška. Ir tada mums teks skolintis daugiau, nei būtų tekę skolintis siekiant stabilizuoti situaciją, kai ji dar nebuvo apokaliptinė.
Trumpai tariant, antikrizinis planas tapo vienu, tiesa ne vieninteliu (nereiktų užmiršti eksporto galimybių mažėjimo dėl pasaulinės recesijos) mūsų šalies ekonominio nuosmukio varikliu. Ir kol valdžia ir ją remianti eurokomisarė laikysis logikos – mažink vartojimą, kirsk per biudžetą, nesiskolink, kad kas nors mūsų neįtartų impotencija – ydingas ratas suksis toliau. O tai reiškia ir toliau didėjančią bedarbystę, darbo užmokesčio tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje mažėjimą, prievartines neapmokamas atostogas ir t.t. Galų gale, visa tai virsta mažesne visumine paklausa ir menkėjančiu verslo gyvybingumu. Svarbiausia, jog tos visos kančios toli gražu nereiškia šviesos tunelio gale.
Jai tapus finansų ministre Lietuvos viešieji finansai tapo vieni liberaliausių, kitaip sakant dešiniausių Europoje. Jos retorika grindžiama rinkos fundamentalizmu, kurio pagrindinis postulatas yra „Ekonomika - tai rinka, o viešasis sektorius nėra svarbus.“ Jos kalbose nepajusi užuojautos mažam žmogui, vargstantiem. Iš visos jos povyzos dvelkia požiūris „prasimušiau aš, kodėl negalėtumėte prasimušti ir jūs. Jei vargstate, neįveikiate sunkumų, vadinasi jūs „per minkšti“ ir nusipelnėte to, ką dabar turite“.
Lietuva jau pakankamai prisikentėjo nuo rinkos fundamentalizmo, socialinio nejautrumo ir viešųjų reikalų ignoravimo. Deja, eurokomisarė, mūsų manymu, nėra moraliai ir intelektualiai pajėgi sušvelninti šias mūsų visuomeninio gyvenimo deformacijas. Taip pat neatrodo, kad pretendentė galėtų būti ne tik elito, bet ir eilinių žmonių prezidente. Tačiau eiliniai žmonės, bent dalis jų, ją, rodos, pasiruošę ją rinkti. Palūkėsim, pažiūrėsim, pamatysim.
Post scriptum. Mes abu su kandidate buvom komunistai. Kai atėjo Atgimimas, nedvejodamas prisijungiau prie Sąjūdžio. Vėliau buvau vienas iš LKP atsiskyrimo nuo TSKP iniciatorių. Kur tuo metu buvo D.Grybauskaitė? „Po medžiu“ laukė, kas laimės? Buvo su tais, kurie veikė prieš nepriklausomos Lietuvos atkūrimą? Garsių, aiškių atsakymų į šiuos klausimus nėra. Nėra net klausimų ta tema. Neužduoda jų net Vytautas. Kaip suprantu, tokiam klausimui galioja tabu. Kodėl? Kas tą tabu įvedė?