– Papasakokite, kaip pandemija pakeitė smurto atvejų artimoje aplinkoje skaičius?
– Kalbant apie 2020-uosius metus, kadangi tai yra tie metai, už kuriuos turime pilną statistiką, jie nustebino pranešimų skaičiumi. Jų buvo virš 58 tūkst. Palyginus su 2018 ar 2019 metais, pranešimų skaičius pastoviai auga, bet jei paimsime ikiteisminių tyrimų statistiką, kasmet jų skaičius mažėja. Čia atsiranda tokia disproporcija, nes panašu, kad fizinį smurtą policijos pareigūnai identifikuoja neblogai, bet mes skleidžiame visuomenei žinią, kad yra ne tik fizinis smurtas, bet ir psichologinis, ekonominis, seksualinis, nepriežiūra, jei kalbame apie neįgalius ir senyvus žmones, ir kad galima kreiptis pagalbos, nelaukiant to pirmojo smūgio. Deja, teisėsauga dar neturi galimybės pradėti ikiteisminių tyrimų ir užtikrinti tų žmonių apsaugą. O tai jau yra problema, nes tokia situacija vėl mažina žmonių pasitikėjimą institucijomis.
Kalbant konkrečiai apie pandemiją, tiek pirmo, tiek antro karantino metu, turėjome panašių tendencijų. Pirmas keturias savaites pranešimų skaičiai mažėjo, palyginus su prieškarantininiu laikotarpiu, paskui buvo staigus šuolis, kai pranešimų padaugėjo 20 proc. ir tada prasidėjo tokie kassavaitiniai svyravimai. Be abejo, lyginti sudėtinga, nes pirmas karantinas buvo trumpesnis nei antras, bet tendencijos panašios.
– Kaip manote, kodėl atvejų skaičius padidėjo?
– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad didžiausią įtaką tam darė tai, jog žmonės buvo apriboti, viskas persikėlė į namus: darbas, vaikų ugdymas, nebeliko galimybės išeiti, atsitraukti vienam nuo kito, sumažinti įtampą. Be to, žmonės, dirbę svetur, grįžo namo, kontaktas su antrąja puse pasidarė ne periodinis, o pastovus. Tiesa, reikia pabrėžti, kad savaime karantinas tikrai nebuvo smurto priežastimi, jis tik užaštrino tą problemą, kuri tose šeimose jau buvo. Atstumas padėdavo išvengti tų baisių smurtinių epizodų, o karantinas uždarė ir viską suintensyvino.
– Kiek žinau, didžioji dalis besikreipiančiųjų yra moterys, ar čia skaičiai nesikeičia?
– Čia skaičiai nesikeičia jau dešimtmečiais. Kaip buvo didžioji dalis nukentėjusiųjų moterys, 80 proc. ir daugiau, taip ir liko. Apie 60 proc. iš tų 20 proc. vyrų yra nukentėję nuo kitų vyrų, paprastai tai būna tėvai, sūnūs, broliai, žentai.
– Kiek kreipiamasi dėl fizinio smurto, o kiek dėl kitokių jo formų?
– Iš tų 58 tūkst. kreipimųsi, kurie buvo 2020 metais, specializuotos pagalbos centrai užfiksavo šiek tiek daugiau nei 16 tūkst. nukentėjusiųjų asmenų. Tai yra asmenų, kurie toje šeimoje nukentėjo nuo smurto, skaičius (įtraukiami ir vaikai), o ne ikiteisminių tyrimų skaičius. Ikiteisminių tyrimų buvo kiek daugiau nei 7 tūkst. Ikiteisminiai tyrimai yra pradedami 15 proc. atvejų nuo visų pranešimų skaičiaus. Tai yra tie fizinio smurto atvejai, kai paliekamos akivaizdžios žymės. Anot policijos pareigūnų, tik kokie 5 proc. atvejų yra fiksuojami kaip melagingi pranešimai. Tai reiškia, kad likę pranešimai (apie 80 proc.) yra arba dėl galimo smurto, arba psichologinio smurto, kuris neturi akivaizdžių įrodymų, arba dėl tokio fizinio smurto, kuris nepaliko akivaizdžių žymių. Tokiais atvejais policijos pareigūnams nepakanka aplinkybių, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Labai tikėtina, kad smurtas buvo, tiesiog žmonės kreipėsi pagalbos, nelaukdami to paskutinio smūgio, kuris jau visiems parodytų, kad smurtas įvyko. Ir tai yra didelė bėda, nes arba mes turime baudžiamąjį kodeksą su kraštutinėmis priemonėmis, arba neturime nieko. Tai reiškia, kad neturime įrankių, kad užtikrintume apsaugą ir pagalbą tiems 80 proc. besikreipiančių žmonių.
Kuo galime pasidžiaugti, kad 2020 metais išaugo skaičius žmonių, kurie kreipiasi tiesiogiai į mūsų centrą. Jie bent jau pradėjo ieškoti kitų būdų, kaip išeiti iš smurtinių santykių. Deja, vis dar trūksta laikinųjų apsaugos priemonių, kad smurtavęs asmuo nesiartintų prie nukentėjusiojo.
– Ar jūsų praktikoje buvo atvejų, kai teismą pasiekia byla dėl psichologinio smurto?
– Tokio atvejo nepamenu. Žmonės kreipiasi ir klausia, ką daryti, kaip surinkti tuos įrodymus, kurie įtikintų prokurorą ir teismą, kad jie yra beviltiškoje situacijoje, bet kol kas ta praktika yra labai ribota.
– Kas dažniau kreipiasi: patys nukentėję asmenys ar ir kiti?
– Anot policijos pareigūnų, daugėja ir aplinkinių žmonių kreipimųsi dėl įtariamų atvejų: skambina kaimynai, artimieji, draugai. Savo darbo praktikoje pastebime, kad ypač dažnai kreipiasi vaikai, gyvenantys užsienyje ar kitame mieste, dėl senyvo amžiaus tėvų, kurie kenčia nuo kitų savo vaikų. Dažniausiai tokiais atvejais tėvai prisiima visą kaltę sau, neva, ką užsiauginau, tą ir turiu. Labai sunku tokius žmones įtikinti, kad tai nėra jų kaltė, kad tai smurtautojo atsakomybė.
– Ar yra amžiaus grupės, kurios patenka į dažniausiai besikreipiančių žmonių ratą?
– Taip, dažniausiai tai moterys nuo 30 iki 60 metų amžiaus. Didelėje dalyje šeimų auga mažamečiai vaikai.
– O kaip pasiskirsto statistika pagal miestus?
– Čia yra dvejopa situacija. Jei kalbame apie skaičius, daugiausia pranešimų fiksuojama Vilniaus apskrityje. Savo specifiką turi Neringa, bet ši teritorija yra gana uždara, todėl ten yra išskirtinai mažas pranešimų skaičius. Kuo didesnis miestas, tuo daugiau pranešimų. Jei kalbėtume apie nukentėjusiųjų skaičių, tenkantį 1000 gyventojų, daugiausiai pranešimų turime Alytaus, Šiaulių ir Telšių apskrityje. Tai nereiškia, kad ten yra daugiausiai smurtaujančių žmonių, tai reiškia, kad policija ten fiksuoja kaip galima daugiau atvejų.
– Bet tai, jog pranešimų daugėja, ne visada reiškia, kad yra blogai, tiesa?
– Mums labiau neramu, kada jų pradeda mažėti. Ilgą laiką Lietuva smurto mastus bandė preliminariai vertinti vadovaudamasi ES tyrimais. Ten vaizdas buvo nekoks, nes atsidūrėme prie pirmaujančiųjų. 2019-2020 metais Moterų informacijos centro iniciatyva buvo atliktos dvi reprezentatyvios visuomenės apklausos, kurių duomenis jau turime. Anot jų, kas penktas apklaustasis pripažįsta, kad vienokį ar kitokį smurtą artimoje aplinkoje yra patyręs. Ir čia buvo klausiama ne tik apie fizinio smurto apraiškas. Bet esminis skirtumas yra tas, kad apklausiamos moterys kalbėjo apie smurtą esamuoju metu, kad jos patiria jį nuo sutuoktinių, sugyventinių, o vyrai kalbėjo daugiau apie patirtį iš vaikystės, kai smurtą patyrė nuo tėvo ar mamos.
Kita bėda, kurią atskleidė šis tyrimas, kad 60 proc. apklaustų žmonių sakė, kad jie niekur neieškojo pagalbos. 2019 metais jie žinojo vienintelę instituciją, kur kreiptis, tai yra policija. 2020 metais jau šiek tiek situacija pasikeitė ir žmonės pradėjo minėti specializuotos kompleksinės pagalbos centrus. Be to, žmonės pradėjo lengviau atpažinti ir mažiau toleruoti smurtą. Jei 2019 metais turėjome ketvirtadalį apklaustųjų, kurie dar sakė, kad gali būti situacijų, kai smurtą, sakykime, stumdymą, įžeidinėjimus, galima pateisinti, kad mylėtis su vyru yra sutuoktinės pareiga, tai 2020 metais tokių buvo jau tik 11 proc. Skaičius sumažėjo per pusę. Panašu, kad mūsų darbai duoda rezultatų, ir žmonės po truputį keičia savo nuostatas.
