Papasakokite ypatingą savo istoriją ar tiesiog nuoširdžiai padėkokite mamai už viską. Plačiau apie konkurso sąlygas ir taisykles skaitykite ČIA.
Gražiausius laiškus publikuosime Delfi rubrikoje „Moterys“, o iškalbingiausių laiškų autorių laukia įspūdingos konkurso mecenato dovanos.
Kviečiame paskaityti dar vieną laišką, skirtą brangiausiai mamai.
Mamos. Kam daugiau rašyti, jei ne joms. Mes ir tik mes kiekvienas savo mamoms esam patys brangiausi. Mes jų akyse išnešioti, išlydėti į gyvenimą, išglostyti kvepiančiais duona delnais.
Manęs dar nebuvo, o TU jau laukei... Dainavai lopšines, šnekėjaisi ir klauseisi krustelėjimų po širdimi. Jau mylėjai, kaip TU tik viena moki.
Vieną šiltą rugsėjo rytą diena TAU užkūrė baltą džiaugsmo aukurą. Peržengiau miglotą sapno ribą, atėjau į gyvenimą. TU iki šiol atsimeni, kaip atrodžiau, kai pirmąkart išvydai.
Abi mus – sesę ir mane atsimeni... TAVO širdyje įrašytas tas vaizdas.
Ką tai reiškia, sužinojau tik, kai pati tapau mama...
Pasaulis pažįstamas ir savas, nes JI tokį man parodė. Dangus dovanojo šviesą, o žemė paprastas rankas, kuriomis apkabinti, priglausti, dirbti ir paglostyti išmokė MAMA.
Kai skauda, kai prišąla žingsniai. Kai gyvenimas bando, kai kojas sužeidžia neteisybės ražienos, vėl ir vėl grįžtu prisiglausti. Kaip anuomet, kai buvau mažytė.
Vienas draugas, kurio mama jau saugo jį angelo pavidalu, sakė, kad net kapas neįstengė atimti jos akių. MAMOS vis vien greta. Net ir išėjusios anapus. Saugo ir globoja KITOS MAMOS. Aš joms vis retkarčiais pasakau: „Papasakosiu, JŪS tokios, kad negaliu apie jus neparašyti.“
Aš niekada nesugebėsiu pajausti TAIP stipriai, kaip jos jaučia, turėti tiek jėgų, kiek jos turi, atiduoti TIEK ir nieko nesitikėti sulaukti. Karių MAMOS, kurios išlydėdamos savo vaikus į karo lauką jaučia, kad bus blogai. Žinoti, kad nebus laimingos pabaigos nei tau, nei tavo vaikui. Neįgalaus vaiko MAMOS, kurioms siūlo laikino atokvėpio paslaugas, nes jos visą gyvenimą kvėpuoja vienu ritmu su savo vaiku ir labai, taip labai pavargsta, kad gulėdamos su lašeline ligoninėje, sulaiko kvėpavimą ir tik Dievas jas pakelia, kad vėl sugrįžtų pas savo vaiką, kurį reikia pakelti iš vežimėlio, pamaitinti, nuprausti, paglostyti gal žilstančią vaikelio galvą.
Jos – MAMŲ MAMOS. Tyliai tyliai apkabinu jas, nes ką daugiau...
Aš – mama, mano mama, kitos mamos – nesibaigiantis didžiausios prasmės gyvenime kelias.
Myliu tave, mamyt!