Lietuvoje pažinojau ne vieną adekvataus išsilavinimo šeimą, kuri dabar, šiais laikais, savo neįgalų vaiką vidumi vis tiek laikė kažkokia gėda. Apie jį nekalbėjo, nesidalino, nerodė.
O ir atmosfera dažnai tokia, kad išsivesk vaiką, kuris kiek labiau atkreipia dėmesį, ir gausi visko: žvilgsnių, pamokymų, nuosprendžių. Lietuvoje akių vartymas pravirkus kūdikiui yra toks intensyvus, kokios intensyvios nebūna treniruotės greta manęs įsikūrusiame sporto klube. O šuniui paleidus dūdas pasipiktinusiai stebimasi, kodėl šuo loja. Todėl, kad ne katinas ir nekniaukia. Įdomiau ko tu, žmogau, loji. Čia tai klausimas.
Italijoje ne viskas gerai, toli gražu, vargu, ar kas tokios korupcijos norėtų Lietuvoje, kokią ana šalis patiria, ir tiek neveikiančių procesų. Bet gyvenimą jie myli labiau, nepasiginčysi. Ir gyvybę taip pat. Vaikai – ar verkiantys, ar rėkaujantys ir lakstantys, ar neįgalūs, čia nepageidaujamo dėmesio mažai tepritraukia. Savaime suprantama, kad jei jau žmogus ar koks kitas padaras gimė, tai toks, koks gimė, sociume ir dalyvauja.
Dar matau, kad keliautojai vis pastebi, kiek daug ten senų žmonių. Pataiko į kokį miestuką – žiū, jau pensininkų miesteliu vadina. Atrodytų, vien senimas. Kavą geria, laikraščius skaito, gyvenimą vadovauja.
Žinoma, visa Europa yra senėjanti visuomenė, o italų vidutinė gyvenimo trukmė – labai nebloga. Bet Italijoje tų senų žmonių nėra kažkaip išskirtinai daugiau negu kitur. Negu Lietuvoje. Ne tiek, kad stebėtis būtų kuo.
Tiesiog jie gyvena. Jie gyvena matomai, o ne užsitraukę žaliuzes, uždarę duris ir langus. Jie gyvena taip, kaip Lietuvoje gyvena dirbančio amžiaus žmonės. Tie, kurie kasdien apsėdę kavines, bariukus, kurie padais trina senamiesčių gatves, badziojasi po parkus, bando pramogas.
Anais metais Italijoje stebėjau, kaip moteris mamą, o gal močiutę, jau sunkiai judančią net vaikštyne, atsivedė į restoraną. Juodvi papietavo, išgėrė vyno, po to, po pietų – kažkokio saldaus gėrimėlio. Tada močiutę teko su dukros ar anūkės, kelių padavėjų ir vaikštynės pagalba nulydėti į tualetą. Ir lygiai taip pat parlydėti.
Tai Lietuvoje dažnai atrodytų kaip vargas ir dar gėda. Nepatogu tokiam sukriošusiam visuomenei rodytis. O ten nieko. Viena iš damų visa kretanti, nepaeina, bet kas jai sutrukdys gerame restorane pietumis pasidžiaugti? Ir ji džiaugėsi.
Anądien mačiau tyrimų statistiką, kad nors dirbančiojo amžiaus Lietuviai gyvena kone svajonių gyvenimą – atostogauja, pramogauja ir išdykauja – pensinio amžiaus žmonės neužtenka elementarioms pramogoms. Ne tai, kad kelionėms į užsienį, bet ir atostogoms Lietuvoje. Dažnai ir bilietams į teatrą.
Aš manau, kad tiesos tame yra. Bet Lietuvoje net ir tie, kurie kojinėse suslėpę po keliasdešimt tūkstančių, dažnai niekur neina. Kažkaip tyliai, pasispaudę sutinka smerčių ir tiek žinių.
Italai dažnai finansiškai gyvena labai kukliai, tie, kurie įsivaizduoja lietuvius stipriai didesnį vargą vargstant, klysta. Ten nė minimalios algos nėra, įspūdingomis pensijomis irgi nesninga.
Ir senėjimas, ir senatvė Lietuvoje sutinkami ir palydimi kaip nemaloni neišvengiamybė, dažnai – gėda, ne kaip normali, gera, didelių privalumų turinti gyvenimo dalis.
Pasižiūrėkite, kaip gėdijamos moterys, kurios „leido sau” pasenti. Ar raukšlių neslėpti, ar plaukų nedažyti, nesivaikyti gyvenimo tempo. Normalumas yra tempti save atrodyti jauniau, pateikti jauniau, būti jaunatvišku. Būti tuo, ką atneša senatvė, nėra gerai. Tie, kurie sau leidžia senti, suvokiami arba kaip neturintys pasirinkimo, arba kaip paprasčiausi apsileidėliai.
Vis reikia kažką timptelti. Kilstelti. Ir visa tai apie atrodymą, apie įvaizdį, apie patogumą kitiems – retokai apie žinias, apie realią gyvenimo kokybę.
Man regis, būti tuo, kuriam reikia pagalbos, lėtesniu, lėtėjančiu, pas mus apskritai nedera. Visiems viskas trukdo. Visi bijo būti trukdžiais. Bijo nesuprasti, nemokėti.
Ar žinote, kiek žmonių restoranuose bijo nežinoti, kaip teisingai kažką valgyti? Jėzau, valgykite taip, kaip tik norite – jūs mokate pinigus, jūs ir smuiku griežiate.
O taip yra, nes nei kitų priimame, nei patys savęs. Ne veltui pradėjau nuo tų neįgalių vaikų ir lojančių šunų, nors galėjo atrodyti, kad nugrybavau kažin kur. Žmonės, kurie sau leidžia daugiau, ir kitiems nėra tokie agresyviai reiklūs. Tas, kuris liguistai bijo kitam sutrukdyti, greičiausiai bus tas pats, kuris prie perėjos pypsi einantiems paskubėti. Pašaipiai nužvelgiantys storesnio sudėjimo žmonės ar laidantys jiems komentarus, greičiausiai patys savo kūnams turi begalę sąlygų, kad galėtų juos elementariai priimti.
Žmonės siaubingai įsitempę. Menkai save temyli, o tai, ką vadina meile, dažnai susiję ne su jausmu, o su tuo, kas jiems atrodo teisinga prieš kažką kitą.
Kaip gražu būtų, jei lietuviai pensininkai apsėstų kavinių staliukus. Bet čia jau ir mūsų visų reikalas, kad jie jaustųsi ten laukiami. Pamenate, buvo tokios akcijos – pensininkams kava nemokamai? Viso to turi būti daugiau. Ir iš verslų. Bet kiekvienas mūsų galėtume pavaišinti močiutę ar senelį kava ar kokiu kitu gėrimu, jei tik kišenė leidžia. Jau vien tik todėl, kad gera matyti, kaip žmonės nemeta gyventi po septyniasdešimties. O tai kitaip ir patiems teks pagrabinius rūbus tokiame amžiuje matuotis pradėti.
