- Hobis ir laisvalaikis – kompiuteriniai žaidimai. Kuris kurį surado pirmas?

- Iš tiesų žaidimais susidomėjau 7 metų, kuomet tėvai padovanojo kompiuterį. Kaip dabar atsimenu, jog mano pirmasis žaidimas buvo „Doom II“, kuris tada atrodė labai baisus – septynerių metų vaikui galva ant spyglio ekrane atrodo baugiai, tačiau dabar pažvelgus atrodo, jog žaidime išvis yra 5 pikseliai per visą ekraną ir ten nieko baisaus (juokiasi).

- Kuo būtent tave patraukė žaidimai? Atsukus laiką atgal dažnas septynmetis žaisdavo su mašinėlėm ar lakstydavo mosikuodamas žaisliniu kardu.

- Iš tiesų kai jau namuose buvo ir internetas, pradėjau žaisti „RuneScape“, nes tuo metu jis buvo ypač populiarus, o mokykloje turėdavau apie ką kalbėtis su klasiokais. Visgi pirmas mano žaidimas, kurį žaidžiau net 8 metus diena iš dienos, kartais net pabėgdamas iš pamokų, buvo „Lineage II“. Šis žaidimas pakerėjo tuo, jog sėdėdamas namuose, Kaune, tu gali tiesiogiai susisiekti su žmogumi, kuris yra Amerikoje, Australijoje ar Kinijoje – nesvarbu, kurioj pasaulio vietoj, bet jūs galite bendrauti tiesiogiai, čia ir dabar. Tai buvo lyg alternatyvios visatos sukūrimas, nes žaidime tu gali būt bet kas ir nesvarbu, ar tu marozas, ar nerdas, žaidime tu esi lygus su visais žmonėmis. Tas greičiausiai ir buvo mano kabliukas, ant kurio „pasimoviau“...

- Tai tu paneigi stereotipą, jog bežaisdamas kompiuterinius žaidimus tu atsiriboji nuo realybės? Gal net susiradai draugų tokioje erdvėje?

- Nesu tikras dėl dabartinio geimerio stereotipo, bet anksčiau visi manydavo, jog žaidėjas – spuoguotas 40-metis, kuris sėdi mamos rūsy ir nuo ryto iki vakaro žaidžia „World of Warcraft“. Mano nuomone, žaisdamas tu patiri socializacijos procesus, nes nuolat bendrauji su kitais žaidėjais. Mes su savo žaidimo klanu – taip vadindavom draugus, su kuriais kartu žaisdavom – tam pačiam „Lineage“ kažkada nugalėjom bosą, iš jo gavome žaidimo daiktus, o juos pardavę už realius pinigus susitikę ėjome švęsti. Man atrodo, kad labiau asocialus dalykas yra vienam kambary sėdėti ir žiūrėti filmus, nei žaisti žaidimus.

- Bet tikriausiai mokykla nebuvo ta pradžia, kur supratai, jog nori turėti kažką daugiau, nei virtualų bendravimą su kitais. Kaip atrodė tolimesnis kelias?

- Po mokyklos atsirado Vytauto Didžiojo universitetas, kuriame sutikau bendraminčių, kurie ir pasiūlė prisijungti prie visai naujo projekto. Susibūrę pradėjome kurti savo kanalą YouTube platformoje „Žaismo DNR“. Projektas išskirtinis tuo, jog pateikiame aukščiausios kokybės ir turinio žinias apie žaidimų pasaulį. Tai pat labai didelę įtaką padarė šalia esantys žmonės, kurie žaidimų industrijoje sukasi jau ne vienerius metus. Kai dirbi kartu su žmonėmis, kurie turi begalę patirties tau įdomiuose dalykuose, net nereikia ieškoti papildomos motyvacijos.

- Kaip pasikeitė požiūris į žaidimų pasaulį susipažinus su tokiais žmonėmis?

- Dabar man patinka ne tik žaidimai, bet pats žaidimų kultūros augimo procesas. Išties tai milžiniškas verslas, jau pranokęs tokias industrijas kaip knygos ar filmai. Brangiausias kada nors sukurtas žaidimas „Destiny“ kūrėjams kainavo 500 mln. dolerių, o toks žaidimas kaip GTA V per pirmąsias savo 24 valandas jo kūrėjams uždirbo virš 800 mln. dolerių. Kalbant apie elektroninį sportą (aut. pas. profesionaliai žaidžiama prieš kitus žaidėjus), komanda, dalyvaudama įvairiuose turnyruose, gali laimėti tikrai įspūdingas sumas. Šiuo metu žaidimo „Dota 2“ pasaulio čempionato prizinis fondas siekia beveik 18 mln. JAV dolerių. Tik nereikia įsivaizduoti, jog užteka paspausti kelis mygtukus ir viskas... Žaidėjai, kurie tuo itin domisi, lygiai taip pat kaip ir profesionalūs sportininkai, treniruojasi nuo 8 iki 12 valandų per dieną.

- „Žaidimų kultūra“ skamba labai netradiciškai. Kokią kultūrą ten galime rasti?

Jonas Brazys
- Daugiau besidomintys tuo žino, jog egzistuoja tokie žaidimai, kuriuos drąsiai galima vadinti meno kūriniais. Dažniausiai jame esi tu vienas, vykdai paprastas užduotis, o visa esmė – kaip šis žaidimas priverčia tave pasijausti. Yra begalė gerų žaidimų, kurie pakeri savo istorija ar menišku stiliumi. Apskritai aš mėgstu gerą žaidimą lyginti su gera knyga – yra gerų ir vienų, ir kitų. Kartais žaisdamas praleidi 8 ar 10 valandų, o tuo metu išgyveni kažkokią istoriją, jausmus - taip pat yra ir skaitant gerą knygą...

- Kaip tu pats reaguoji į greta einančius žodžius – priklausomybė ir kompiuteriniai žaidimai?

- Pradėkime nuo to, jog priklausomybės gali būti nuo daug ko... Aš žinau žmonių, kurie pažiūri 7 filmus per dieną, ir tai būtų galima vadinti priklausomybe. Manau, jeigu žmogus turi priklausomybę, tai nėra žaidimų problema, tai jo paties asmeninė problema, noras pabėgti nuo realybės. Ypač pyktį kelia žaidimų susiejimas su nusikaltimais, tarkim, įvyksta masinės šaudynės ar sprogdinimas, o išsiaiškinus aplinkybes ir kaltininką pabrėžiama, jog jis itin mėgo „Call of duty“, kuriame scenarijus būna panašus, tačiau faktai, jog jo tėtis – alkoholikas, pats asmuo serga depresija ar buvo mušamas vaikystėj - kažkaip nutylimi... Tai iš tiesų stebina, kaip kartais žmonės linkę viską suversti žaidimų kultūrai.

- Sėdint namuose ir žaidžiant kompiuterinius žaidimus įmanoma užsidirbti ar išpopuliarėti?

- Tikrai yra žmonių, kurie daro gyvas savo žaidimo transliacijas, kai tuo tarpu kiti sėdi ir žiūri. Tam ypač daug įtakos turėjo įvairių internetinių transliacijų platformų kaip „Twitch“ ar „Azubu“ atsiradimas. Populiariausi transliuotojai per mėnesį sugeba uždirbti iki 100 tūkstančių JAV dolerių. Kalbant apie didesnius renginius, praeitais metais vykusią „League of Legends“ pasaulio čempionato transliaciją stebėjo virš 28 mln. žmonių, o grupė „Imagine dragons“ specialiai tam net sukūrė dainą „Warriors“. Mes kalbam apie tokius žiūrovų skaičius, kuriems pavydi didžiausios pasaulyje sporto lygos kaip NBA ar NFL.

- Žaidimai – viso tavo gyvenimo dalis. Kuo pasikeitė Jonas nuo tada, kai pirmą kartą prisėdo prie kompiuterio iki tokio, kuris dirba sekmadienį?

- Beveik niekuo. Nuo mažumės man patiko bendrauti, būti įvykių sūkury, burti žmones į komandas, retsykiais kam nors pavadovauti (šypsosi). Jeigu prieš 10 metų eidavau į lovą su mintim apie žaidimus, tai šiuo metu tenka užmigti galvojant apie rytojaus darbus. Dirbame prie naujos žaidimų kultūros parodos „GameOn“, kuriai atiduodu visą save, jei reikia, net ir sekmadienius. Jau nuo 12 metų svajojau nieko neveikti, tik žaisti kompiuterinius žaidimus ir už tai gauti pinigus – praėjus 10 metų beveik tą ir darau. Nors jeigu kas nors būtų pasakęs prieš 5 metus, kad darysiu tai, ką darau, būčiau nusijuokęs į veidą (juokiasi)!

- Tai visgi, kuo svajoji būti užaugęs?

- Kol kas tikrai negalėčiau įvardinti vienos savo svajonių profesijos. Turiu autoritetus, į kuriuos lygiuojuosi, semiuosi idėjų ir motyvacijos, tačiau kas būsiu dar po 10 metų – nežinau. Tikiuosi išeis kažkas dar geriau...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (153)