Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad pati biometrija nėra technologija. Paprastai terminas biometrija apibrėžiamas kaip tam tikras žmogaus tapatybės atpažinimo metodas, besiremiantis unikaliomis kūno (pirštų atspaudai, akies rainelė, veido bruožai) arba elgesio (eisena, rašysena ir kt.) savybėmis. Tad biometrinė technologija yra tokia žmogaus tapatybės nustatyto sistema, kuri lygina pateikiamą asmens savybę su duomenų bazėje įvestais asmens biometriniais duomenimis.
Terminas biometrija gali būti suvokiamas tiek teigiamai, tiek neigiamai, priklausomai nuo auditorijos, kuri šiam terminui suteikia prasmę. Vieni biometriją gali įvardinti „pačiu geriausiu būdu apsaugoti privatumą“, kiti – „klastingu išradimu, nutrinančiu paskutines asmens privatumo ribas“. Nuomonių įvairovė šiuo klausimu yra pakankamai didelė, o taip yra dėl elementarios priežasties – be galo jautrios privatumo srities, su kuria biometrija yra betarpiškai susijusi.
Apie biometrines technologijas ir jų naudojimą vis dažniau pradėjome girdėti po liūdnų 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių, kai buvo įvykdytas teroristinis išpuolis JAV. Nuo tada pasaulis suvokė, kokią didžiulę grėsmę kiekvienos valstybės piliečiams gali sukelti, rodo, beveidis, anoniminis ir tuo pačiu bet kurioje vietoje galintis pasireikšti terorizmas. Todėl biometrinės technologijos buvo plačiai pradėtos naudoti oro uostuose ir muitinės punktuose.
Laikui bėgant tiek biometrinių technologijų gamintojai ir vystytojai, tiek mokslininkai ir įvairių valstybinių institucijų vadovai suprato, kad biometrinės technologijos gali būti plačiai pritaikomos ne tik muitinėse, bet ir kasdieniniame visuomenės gyvenime.
Biometrija visuomeniname gyvenime
Apie kiekvienos biometrinės technologijos (pirštų antspaudų, akies rainelės, veido atpažinimo) specifiką ir praktinio taikymo pavyzdžius būtų išties įdomu plačiau pakalbėti, tik jų yra tiek daug, kad šio straipsnio apimtis tiesiog neleistų to padaryti. Todėl čia aptarsime tik keletą svarbesnių pavyzdžių.
Vakaruose jau seniai suprantama, jog, kai kalbama apie atsiskaitymus parduotuvėje ar restorane be grynųjų, omenyje turimos ne mokėjimo kortelės, o biometrinės technologijos. Pavyzdžiui, kai kuriuose Vokietijos prekybos centruose įdiegtos biometrinės technologijos: piršto antspaudų atpažinimo prietaisai bei duomenų bazė, kurioje saugomi asmenų biometriniai duomenys. Pirkėjas, savanoriškai sutikęs, kad jo biometriniai duomenys būtų įtraukti į duomenų bazę, atsiskaityti gali tiesiog savo piršto antspaudu. Mat duomenų bazėje jo biometriniams duomenims suteikiamas tam tikras algoritmas, kuris susiejamas su pirkėjo mokėjimo kortelės ar sąskaitos banke numeriu, iš kurios pirkimo metu tiesiog nuskaitoma atitinkama suma. Žinoma, čia iškart gali kilti prieštaravimų, esą biometrinės technologijos naudingos tik komerciniam sektoriui, kurio tikslas tik vienas - vartotojams sudaryti kuo palankesnes sąlygas pinigų išleidimui. Tačiau tai, galbūt, būtų teisinga, jei biometrinės technologijos visuomenėje nebūtų taikomos dar plačiau.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite, jog patekote į avariją. Esate sunkiai sužeistas, be sąmonės, negalite bendrauti. Gabendami jus į reanimaciją medikai nerimauja, nes nežino, ar jūs esate alergiškas novokainui bei kitiems nuskausminamiems preparatams. Jie taip nežino nei jūsų kraujo grupės, nei ligų, kuriomis esate sirgę ankščiau. Galų gale nežino nei kas jūs toks, negali apie jūsų buvimo vietą pranešti artimiesiems. Siekdami išgelbėti jūsų gyvybę, jie yra priversti rizikuoti. Ši situacija būtų visai kitokia, jei sveikatos paslaugų sektoriuje būtų taikoma biometrija. Pavyzdžiui, savanorišką sutikimą davusio piliečio sveikatos istorija būtų perkelta į duomenų bazę, o su ja būtų susietas to piliečio biometrinių duomenų algoritmas. Medikai, norėdami greitai išsiaiškinti kuo šis pilietis yra sirgęs, kokia jo kraujo grupė, kam jis yra alergiškas, naudodamiesi veido, piršto antspaudų ar akies rainelės atpažinimo technologijomis greitai identifikuotų asmens tapatybę ir gautų reikalingus jo ligos istorijos duomenis. Taip žmogui būtų greičiau suteikiama pagalba.
Biometrijos Lietuvoje teks palaukti
Apžvelgus šiuos pavyzdžius natūraliai kyla klausimas – o ar Lietuvoje greitai galėsime naudotis pažangiomis biometrinėmis technologijomis? Pateikti atsakymą į šį klausimą šiandien yra gan sunkus uždavinys. Visų pirma todėl, kad Lietuvoje biometrija dar suvokiama gan ribotai. Žiniasklaidoje retai išgirsime profesionalias diskusijas ir svarstymus apie biometrinių technologijų naudą visuomenei.
Dažniausiai būna, jog vieni kalba apie pasų bei asmens tapatybių kortelių su biometriniais duomenimis gamybą, o jiems oponuojantys iškart kelia žmogaus teisių pažeidžiamumo klausimą. Abi pusės kalba apie visiškai skirtingus dalykus, nes iki šiol nesuprantama, jog pasai su biometriniais duomenimis atsiras ir bus naudojami praktiškai tik tada, kai įdiegsime vieningą biometrinių duomenų sistemą. Ir tik jai atsiradus bus galima šnekėti apie pavojų kiekvieno asmens teisei į privatumą. Tačiau ir turint omenyje faktą, kad nė viena pasaulyje egzistuojanti technologija negali veikti 100 proc. tikslumu, kalbant apie biometrines technologijas žmogaus teisių pažeidžiamumo klausimas kelia abejonių. Ir štai kodėl.
Pirma. Būtina suvokti, kad šiuo metu, mūsų asmeniniai duomenys tikrai nėra geriausiai apsaugoti. Užtektų prisiminti kelerių metų senumo įvykį, kai Vilniaus policijos pareigūnai sulaikė pilietį, už 10000 Lt pardavusį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (SODRA) Centrinės klientų duomenų bazės kopiją, kurioje buvo apie 1,5 milijono dirbančių Lietuvos gyventojų bei apie 100 tūkstančių bendrovių duomenys. Antra. Reikia prisiminti tą faktą, kad vieninga biometrinių duomenų sistema būtų centralizuota, o prie jos besijungiančioms institucijoms būtų siunčiami tik ta piliečio asmeninių duomenų dalis, kuri tai institucijai priklauso pagal reglamentuotą kompetenciją ar teikiamų paslaugų specifiką. Kitaip tariant, parduotuvėje dirbantis darbuotojas negalėtų gauti duomenų apie jūsų teistumą ar ligos istoriją, kaip ir jus tikrinantis medikas negali gauti duomenų apie banke jūsų laikomų pinigų sumą. Kiekvienas pilietis šiai duomenų bazei biometrinius duomenis pateiktų savanoriškai, o šią bazę administruojanti institucija galėtų kurti tik atskiras duomenų pildymo formas.
Prie pačių duomenų ir su jais susijusio turinio specialistai prieiti negalėtų, nes kiekvieno žmogaus duomenims algoritmą suteiktų ne specialistai, o pati sistema, tad jie jo nežinotų. Vieningos biometrinių duomenų sistemos privalumas yra ir tas, kad į sistemą įvedus asmens balso, pirštų antspaudų, akies rainelės ir kt. tapatybės duomenis, jais nebeįmanoma piktnaudžiauti tretiems asmenims, nes šie duomenys tarpusavyje susiejami. Kitaip tariant, atpažinimas tampa „daugialypis“ – norint gauti savo ligos istoriją neužtenka pateikti tik piršto antspaudo, reikalaujama atlikti ir akies rainelės skenavimo procedūrą. Taip pat tai padės užtikrinti didesnį atpažinimo tikslumą ir išvengti klaidų.
Būtina pabrėžti, kad Lietuvoje turime galimybę įsidiegti būtent vieningą biometrinių duomenų sistemą, nes turime centralizuotą fizinių ir juridinių asmenų duomenų registrą. O tokiu privalumu negali pasinaudoti, pvz. Vokietija, kurioje tokios centralizuotos duomenų sistemos nėra. Vieninga sistema padės išvengti ne tik duomenų dubliavimo, bet ir papildomų išlaidų atskiroms biometrinių duomenų bazėms, kurios ir taip nėra pigios. Tai taip pat didina visos sistemos lankstumą – tarkim, jei asmuo negali savo atpažinimui naudoti piršto antspaudo, save jis galės identifikuoti pagal akies rainelę ar veido bruožus. Be to kompleksinis asmens tapatybės duomenų naudojimas didina identifikacijos/verifikacijos patikimumą bei tikslumą.
