Pabėgimo greitis iš Mėnulio paviršiaus yra 2,3 kilometro per sekundę, arba 7 kartus didesnis už garso greitį Žemėje.
JAV laivynas neseniai išbandė elektromagnetinę patranką, kuria šovinį įgreitino iki šešis kartus už garsą didesnio greičio.
Taigi nedaug trūksta, kad tokia patranka galėtų šaudyti objektus iš Mėnulio paviršiaus į orbitą.
Tokia idėja buvo pasiūlyta dar aštuntajame XX a. dešimtmetyje.
Dar viena įdomybė apie Mėnulį - jo magnetizmas. Dar Apollo misijų astronautų pargabenti Mėnulio uolienų mėginiai parodė, kad kadaise mūsų palydovas turėjo magnetinį lauką.
Jis pranyko mažiau nei prieš 3 milijardus metų, ir ilgą laiką buvo neaišku, kodėl jis egzistavo taip ilgai – bent pusantro milijardo metų nuo Mėnulio susiformavimo.
Dabar, ištyrę įvairias galimas Mėnulio branduolio chemines sudėtis, mokslininkai nustatė, kad iš geležies ir nikelio sudarytas branduolys, turintis maždaug 0,5 proc. sieros ir 0,375 proc. anglies priemaišų, galėjo pradėti kristalizuotis, kai Mėnulis dar buvo labai jaunas, bet išlikti dalinai skystas didžiąją laiko dalį iki šių dienų.
Pradinė kristalizacija suteikė energijos likusiam branduoliui ir sudarė sąlygas formuotis dinamo mechanizmui, kuris ir sukūrė magnetinį lauką.
Ilgai išlikęs dalinai skystas branduolys palaikė dinamą, o kartu ir magnetinį lauką, bent pusantro milijardo metų.
Šie rezultatai skiriasi nuo ankstesnių Mėnulio branduolio cheminės sudėties vertinimų – seniau buvo manoma, kad sieros ten turėtų būti gerokai daugiau, bet toks branduolys per vėlai pradėtų kristalizuotis ir per anksti sustingtų visiškai.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Earth and Planetary Science Letters“.