„Kai kurie deimantai, kuriuos apžiūrėjau, greičiausiai verti kelių milijonų dolerių, tačiau manęs tiek nežavi kaina, kiek faktas, kad jie atkeliavo iš Žemės gelmių“, – samprotauja jis.
E. Smithas yra mokslinis bendradarbis iš Niujorke esančio Amerikos gemologijos instituto. Čia jis tyrinėja retus deimantus, kurie garsėja savo išskirtiniu dydžiu, ypatingu švarumu ir nežmonišku brangumu, rašo latimes.com.
Manoma, kad šie neįprasti deimantai – įskaitant 3106 karatų „Cullinan“ deimantą – susiformavo kitokiomis aplinkybėmis nei dauguma kitų mūsų planetos deimantų.
Leidinyje „Science“ išspausdintame straipsnyje E. Smithas patvirtina šią hipotezę ir atskleidžia pirmuosius fizinius įrodymus, kad Žemės gelmių mantijoje esama metalo.
„Mes įpratę manyti, kad šis sluoksnis tėra uolinė medžiaga, tačiau šie deimantai mums sako, kad ten apačioje yra ne vien uolienos“, – tikina mokslininkas.
Mokslininkų žinios apie Žemės gelmes yra ribotos, iš dalies dėl to, kad jie niekada negalėjo viso to pamatyti patys.
„Turime gręžinių, bet jie apsiriboja vos keliomis myliomis, - teigė E. Smithas. – Kalbant apie galimybę iš jų išgauti fizinius akmens gabalus, tai nė nesvarstytina.“
Dauguma deimantų slypi 90-120 mylių (145-193 kilometrų) gylyje nuo Žemės paviršiaus. Vienintelė priežastis, dėl kurios jie yra prieinami šiandien, - prieš milijonus metų vykusi kelionė Žemės pluta, tapusi galima vien dėl galingų ugnikalnių išsiveržimų.
Vis dėlto cheminiai duomenys, gauti iš „Cullinan“ ir kitų panašių deimantų, liudija, kad jie kadaise glūdėjo dar didesnėse gelmėse nei dauguma deimantų – apie 224-446 mylių (361-718 kilometrų) gylyje.
Anot E. Smitho, patys deimantai nesuteikia daug informacijos apie savo kilmės vietą. Taigi norėdamas sužinoti daugiau apie cheminę aplinką Žemės gelmėse jis privalėjo ištirti mažytes nedeimantinės medžiagos dalelytes, patekusias į ypatingų iš itin didelių gelmių atkeliavusių deimantų vidų jų formavimosi periodu.
Mokslininkai šias daleles vadina inkliuzais. Nors dauguma deimantų entuziastų inkliuzus vertina kaip netobulumus, vis tik E. Smithui jie – vertingiausia brangakmenio dalis. „Deimanto inkliuzų tyrinėjimas rodo, iš kur jis atkeliavo ir kaip susiformavo“, - patikino jis.
Vis tik aptikti inkliuzų į „Cullinan“ panašiuose deimantuose nėra paprasta. Pirma, mokslininkams į rankas tokio dydžio deimantai patenka labai retai. Kadangi tokie deimantai neįtikėtinai reti, o jų vertė – milžiniška, dažniausiai jie atsiduria karališkųjų šeimų atstovų ar itin turtingų asmenų, bet tikrai ne geologų, tyrinėjančių gilesnius Žemės sluoksnius, rankose.
E. Smithas šią kliūtį įveikė susitardamas su Amerikos gemologijos institutu – nevyriausybine organizacija, kurios veikla skirta didinti visuomenės pasitikėjimą deimantais ir juvelyrika, o viena iš taikomų priemonių siekiant šio tikslo – tai deimantų gradavimas.
„Tai tobula vieta ieškoti retų deimantų dėl gradavimo tikslais čia atgabenamų brangakmenių srauto, - teigė E. Smithas. – Didelė tyrimo dalis – tai čia patenkančių deimantų analizavimas juos pasiskolinant kelioms valandoms ir apžiūrint per mikroskopą.“
Antra, šių tipo deimantai neturi daug inkliuzų, o tai reiškia, kad jų reikia apžiūrėti tikrai daug tam, kad pavyktų aptikti tuos, kurie turi naudingos cheminės informacijos. Kantrumu ir atkaklumu apsišarvavusiam E. Smithui galiausiai pavyko išanalizuoti 53 inkliuzus, aptiktus šiuose retuose deimantuose.
Jo atliktame darbe teigiama, kad šie išskirtinio dydžio deimantai susiformuoja iš skysčio, kurio sudėtyje yra geležies, nikelio, anglies, sieros ir kitų mineralų pėdsakų. Kadangi dalis šių medžiagų gali egzistuoti tik itin didelio spaudimo sąlygomis, E. Smithas linkęs daryti išvadą, kad šie deimantai susiformavo itin giliuose Žemės mantijos sluoksniuose.
Taigi atliktos analizės rodo, kad giliuosiuose mantijos sluoksniuose yra metalų.
„Tai buvo numanoma remiantis teorijomis ir eksperimentais, bet dabar turime fizinių įrodymų, patvirtinančių Žemės gelmėse glūdinčių metalų faktą“, - teigė jis.
Ateityje E. Smithas teigia ketinantis išsiaiškinti, kokių dar elementų yra metalų „sriuboje“, iš kurios susiformuoja deimantai. Dar jis ketina nustatyti, ar cheminio anglies ar sieros pėdsako, palikto deimantuose, analizė gali atskleisti, iš kur šios medžiagos atsirado.
„Mes iš esmės tik pradedame“, - patikino jis.
