Šiemet Lietuvoje išleidžiamas dviejų jo knygų „Laiko mašina / Daktaro Moro sala“ rinkinys.

„Daktaro Moro saloje“ skausmingomis operacijomis bandoma sužmoginti gyvulius ir laukinius žvėris, tačiau pralaimima: Morui žuvus, žvėriška pusžmogių prigimtis užgožia jų žmogiškus bruožus, o grįžęs į Angliją pasakotojas ima dairytis į aplinkinius ir justi iš visų besiveržiančius žvėris.

„Daktaro Moro sala“ įstumia mus į žmogiškosios prigimties bedugnę. Siaubinga istorija, papasakota išties puikiai“, – sako rašytojas Victoras S. Pritchettas.

Ištrauka

Pradėjęs savo paskaitą tarsi nuobodžiaudamas, daktaras Moras pamažu įsismagino ir išaiškino man visą savo darbo esmę. Kalbėjo labai paprastai ir įtikinamai. Protarpiais jo balse suskambėdavo karti pašaipa. Greitai pajutau, kad raustu iš gėdos.

Pasirodė, kad mano matyti padarai niekados nebuvo žmonės. Tai buvo gyvuliai, sužmoginti gyvuliai – stulbinantis vivisekcijos laimėjimas.

– Jūs neįsivaizduojate, ką įgudęs chirurgas gali padaryti su gyvu padaru, – kalbėjo Moras. – Ir aš tik stebiuosi, kodėl tai, ką čia padariau, nebuvo padaryta jau seniai. Nedrąsūs bandymai, pavyzdžiui, amputavimai, liežuvio išpjovimas, įvairių organų pašalinimas, suprantama, ne kartą buvo atliekami. Jūs, be abejo, žinote, kad žvairumą galima sukelti ir, priešingai, išgydyti chirurginiu būdu. Pašalinus įvairius organus, žmoguje vyksta visokiausių šalutinių pakitimų: keičiasi pigmentacija, temperamentas, riebalinių liaukų veikimas. Jūs tikriausiai visa tai esate girdėjęs?

– Žinoma, – atsakiau, – bet tos jūsų baidyklės...

– Viskam savo laikas, – tarė jis, nutildydamas mane rankos mostu. – Aš vos pradedu. Tai tik patys paprasčiausi pakitimai. Chirurgija pajėgia kur kas daugiau: ji gali ne tik atimti, bet ir pridėti. Jūs turbūt girdėjote apie nesudėtingą sužalotos nosies operaciją. Gabalėlis odos išpjaunamas kaktoje, atlenkiamas į apačią, ant nosies, ir priauginamas naujoje vietoje. Tai lyg ir dalies organizmo persodinimas kiton to paties organizmo vieton. Perkelti gyvą audinį iš vienos būtybės į kitą irgi galima, prisiminkite, sakysime, dantis. Paprastai oda ir kaulai persodinami dėl to, kad greičiau gytų žaizda. Iš gyvo ar ką tik užmušto gyvulio chirurgas perkelia į sužalotą vietą odos lopinėlius arba kaulo gabaliukus. Gal jūs girdėjote apie gaidžio pentiną, kurį Hanteriui* pavyko įskiepyti į jaučio sprandą? O Alžyro zuavų raganosės žiurkės? Šios pabaisos gaminamos tuo pat būdu: iš uodegų išpjautos odos juostelės perkeliamos į paprastos žiurkės snukį ir prigydomos toje vietoje.

– Pagamintos pabaisos! – sušukau. – Jūs norite pasakyti...

Taip. Padarai, kuriuos jūs matėte, – ne kas kita, kaip gyvuliai, kuriems peilis suteikė naujas formas. Aš visą savo gyvenimą paskyriau gyvų formų plastiškumo tyrimams. Tyrinėjau ilgus metus, tolydžio kaupdamas vis daugiau ir daugiau žinių. Matau, jūs pasibaisėjęs, o juk nepasakiau nieko naujo. Su visu tuo jau seniai susiduria praktinė anatomija, tačiau niekas nesiryžo rimtiems eksperimentams. Aš galiu pakeisti ne tik gyvūno išorę. Fiziologiją, cheminę organizmo sandarą taip pat galima smarkiai paveikti įvairių rūšių skiepais, kuriuos jūs pats, be abejo, puikiai žinote.

Panaši operacija yra ir kraujo perpylimas, nuo šito, tiesą sakant, aš ir pradėjau. Tai vis žinomi dalykai. Ne tokios žinomos ir turbūt kur kas sudėtingesnės būdavo viduramžių chirurgų operacijos, kurių metu žmones paversdavo neūžaugomis, luošiais ir visokiais išsigimėliais. Šio meno pėdsakai iki mūsų dienų išliko rengiant mugių juokdarius ir akrobatus. Viktoras Hugo papasakojo mums apie tai savo „Žmoguje, kuris juokiasi“... Tikiuosi, dabar jums aišku, ką noriu pasakyti? Jūs pradedate suprasti, kad įmanoma persodinti audinį iš vienos kūno vietos į kitą arba iš vieno gyvūno į kitą, įmanoma pakeisti chemines organizmo reakcijas, jo vystymosi pobūdį, galūnių sunėrimą ir netgi pačią vidinės jo sandaros esmę?

Ir vis dėlto niekas, be manęs, sistemingai ir iki galo dar netyrinėjo šios nepaprastos mokslo srities! Kai kurie, taikydami naujausius chirurgijos pasiekimus, yra atsitiktinai susidūrę su panašiais dalykais; dažniausiai, kaip prisimenate, tuo užsiimdavo tironai, nusikaltėliai, arklių ir šunų augintojai – visokie tamsuoliai, nemokšos, siekiantys vien pasipelnyti. Aš pirmasis ėmiau studijuoti šį dalyką, remdamasis antiseptine chirurgija ir tikrai moksliniu gyvo organizmo vystymosi dėsnių pažinimu.
Tačiau yra pagrindo įtarti, kad visa tai slapta jau buvo praktikuojama. Štai kad ir Siamo dvyniai... Ir inkvizicijos požemiuose... Aišku, svarbiausias inkvizitorių tikslas buvo rafinuotas kankinimas, bet kai kurie tikrai turėjo mokslininko gyslelę..

– Betgi, – pertraukiau jį, – šitie sutvėrimai, šitie gyvuliai kalba!

Jis tai patvirtino ir toliau įrodinėjo, kad vivisekcija neapsiriboja grynai fiziniais pakitimais. Netgi kiaulę galima išmokyti. Dvasinė struktūra yra dar mažiau apibrėžta nei fizinė. Padedami besivystančio nūnai hipnozės mokslo, mes išmoksime pakeisti senus paveldėtus instinktus naujais refleksais, persodindami arba pakeisdami įgimtas idėjas. Daug kas iš to, ką vadiname doroviniu auklėjimu, tėra dirbtinai pakeistas ir iškreiptas instinktas; karingumas dažnai virsta beatodairišku aukojimusi, o užslopintas lytinis potraukis – religine ekstaze. Pasak Moro, pagrindinė skirtumo tarp žmogaus ir beždžionės priežastis yra gerklų sandara, pastarosios nesugebėjimas aiškiai atskirti vieną nuo kito garsus – sąvokų simbolius, kuriais reiškiama mintis. Čia aš pareiškiau nesutinkąs su juo, bet jis gana nemandagiai nudavė mano prieštaravimo neišgirdęs. Jis pakartojo būtent šią skirtumo priežastį ir toliau pasakojo apie savo darbą.

Paklausiau jį, kodėl modeliu paėmė žmogišką pavidalą. Ir tuomet, ir dabar tas pasirinkimas man išrodo keistas ir nuodėmingas. Jis atsakė, kad jo pasirinkta visiškai atsitiktinai.

– Suprantama, aš taip pat sėkmingai būčiau galėjęs perdirbinėti avis į lamas, o lamas – į avis, bet man atrodo, žmogaus pavidalas meniniu požiūriu yra kažkuo patrauklesnis nei visų kitų gyvūnų formos. Beje, aš nesitenkinau vien žmonių tvėrimu. Keletą sykių... – Jis kiek patylėjo. – Tie metai! Kaip greitai jie pralėkė... O aš dar sugaišau dieną, gelbėdamas jūsų gyvybę, ir dabar gaištu ištisą valandą aiškindamas.

– Bet aš vis dar nesuprantu, – tariau. – Kuo jūs pateisinate visą šį skausmą ir kančias? Man vivisekcija būtų leistina tik tuo atveju, jei ji būtų taikoma...

– Taip, suprantama, – pertraukė jis, – bet aš, kaip matote, nulipdytas iš kitokio molio. Mes su jumis skirtingų pažiūrų. Jūs – materialistas.

– Aš visai ne materialistas, – karštai užginčijau.

– Mano, tiktai mano požiūriu. Nes mes su jumis nesutariame kaip tik dėl kančių. Kol jums bjauru regėti ar girdėti kito kančią, kol jus valdo jūsų paties skausmai, kol jūsų nuodėmės suvokimas yra pagrįstas kančia, tol, sakau, jūs – gyvulys, kurio mąstymas tik truputį aiškesnis už gyvulio pojūčius. Tas skausmas...

Aš nekantriai truktelėjau pečiais, klausydamasis šių įmantrių išvedžiojimų.

– Ak! Bet tai toks niekis! Protas, nuoširdžiai pasiryžęs priimti mokslo siūlomas žinias, turi suvokti, kad tai niekis. Gal niekur kitur, išskyrus mūsų mažą planetą, tą kosminių dulkių kruopelę, kuri išnyktų iš akiračio kur kas anksčiau, nei pasiektum artimiausią žvaigždę, gal, sakau jums, niekur daugiau neegzistuoja tai, ką mes vadiname skausmu. Vien tik dėsniai, kurių mes apgraibomis ieškome... Ir netgi čia, žemėje, netgi tarp gyvų būtybių, kas tai yra – skausmas?

Taip kalbėdamas, jis išsiėmė iš kišenės lenktinį peiliuką, atlenkė mažąją geležtę ir pastūmė savo kėdę taip, kad matyčiau jo šlaunį. Paskui, rūpestingai parinkęs vietą, įsmeigė geležtę sau į koją ir vėl ištraukė.

– Be abejonės, jūs jau esate tai matęs. Nė mažiausio skausmo. Ką gi tai rodo? Šiam raumeniui nereikalingas gebėjimas jausti skausmą, todėl jis nieko ir nejaučia. Oda yra šiek tiek jautresnė, ir šlaunyje rasime keletą vietų, jaučiančių skausmą. Skausmas – tai tiesiog mūsų vidinis patarėjas, jis kaip gydytojas įspėja ir liepia mums saugotis. Visi gyvi audiniai yra nejautrūs skausmui, kaip ir visi nervai, netgi juntamieji. Regimojo nervo pojūčiuose nėra nė žymės skausmo, tikro skausmo. Jeigu pažeisite regimąjį nervą, jums paprasčiausiai akyse pasipils žiežirbos, lygiai kaip sužalojus klausos nervą, ausyse ims vien tik ūžti. Augalai nejaučia skausmo, žemesnieji gyvūnai, pavyzdžiui, jūrų žvaigždės ir vėžiai, irgi greičiausiai nejaučia. Kai dėl žmonių, tai, kuo išmintingesni jie bus, tuo išmintingiau rūpinsis savimi ir tuo mažiau pasiges skausmo – stimulo, saugančio juos nuo pavojaus. Aš ir dabar nežinau nė vieno nenaudingo daikto, kurio anksčiau ar vėliau evoliucija nebūtų pašalinusi. O skausmas darosi nereikalingas.

Be to, Prendikai, aš tikintis, koks ir turi būti kiekvienas blaiviai galvojantis žmogus. Aš gal daugiau nei jūs žinau Kūrėjo kelius, nes visą gyvenimą bandžiau savaip atskleisti jo dėsnius, kai tuo tarpu jūs, kiek supratau, kolekcionavote drugelius. Ir patikėkite manimi: džiaugsmas ir skausmas neturi nieko bendra nei su rojumi, nei su pragaru. Džiaugsmas ir skausmas... Et! Argi jūsų teologų ekstazė nepanaši į Mahometo rojaus hurijas? Svarba, kurią žmonės teikia džiaugsmui ir skausmui, Prendikai, – tai gyvulio požymis, gyvulio, iš kurio jie kilę, požymis. Skausmas! Skausmas ir džiaugsmas egzistuoja mums tik tol, kol šliaužiojame dulkėse...

Apie autorių

H. G. Wellso temos - kelionės laiku („Laiko mašina“, 1895), moksliniai eksperimentai su žmonėmis („Daktaro Moro sala“, 1896), antgamtinės žmonių galios („Nematomas žmogus“, 1897), ateivių invazijos („Pasaulių karas“, 1898), kosmoso užkariavimas („Pirmieji žmonės Mėnulyje“, 1901).

Naujai išleidžiamame rinkinyje publikuojamos dvi pirmosios H. G. Wellso knygos, jos abi priklauso ankstyvajam rašytojo kūrybos laikotarpiui.

„Daugelio kritikų nuomone, jos parašytos kur kas meistriškiau ir talentingiau nei vėlesnės socialinės utopijos“, – įsitikinęs vertėjas Gražvydas Kirvaitis.

„Laiko mašinoje“ iš Viktorijos laikų persikeliama į 802 701-uosius, kai mokslo progresas, atrodo, turėtų būti išsprendęs socialines žmonijos problemas. Savotiškame rojuje gyvenantys „gėlių vaikai“ ilojai tiesiog dykinėja ir ieško vis naujų malonumų. Bet netrukus paaiškėja, kad gerą gyvenimą jiems užtikrina baisieji požemių gyventojai morlokai...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (25)