Su mokslininku susitikome Vilniuje, Saulėtekyje, kur jis atvyko į Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro tarptautinę fizikos ir gamtos mokslų studentų konferenciją „Open Readings 2017“. Tai, kad mokslininkas, 2016 m. Nobelio premijos laureatas, atvyko į Vilnių, nors jo visų metų darbotvarkė jau užimta, tolygu stebuklui.
- Ko gero visą savo gyvenimą ieškojote atradimo ir svajojote apie Nobelio premiją?
- Kiekvienam mokslininkui būti įvertintam Nobelio premija yra svajonė, tačiau, žinoma, aš apie galimybę būti taip įvertintam daug negalvojau, nes man svarbu buvo moksle ieškoti įdomių dalykų, peržengti žmonių žinojimo ribas, sukurti tai, ko dar niekas iki šiol nėra padaręs. Tai mano darbas.
Jeigu visą laiką galvoti apie tai, kaip laimėti Nobelio premiją, tai yra tas pats, kaip galvoti, kad laimėsite aukso medalį olimpiadoje – jeigu tik apie tai galvoti, laimėjimo nebus. Tikrovėje reikia daug sunkiai dirbti, būti kūrybiškam ir tikėti, kad galite padaryti didelį žingsnį į priekį.
- Bet juk laimėti Nobelio premiją yra kiekvieno mokslininko svajonė, argi ne?
- Žinoma ir ši mano svajonė išsipildė, kuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, man didelė garbė (šypsosi). Taip pat tuo džiaugiasi ir mano studentai bei visa Nyderlandų mokslininkų bendruomenė, visuomenė.
Tai yra ne tik svajonė, bet iš dalies ir mokslo „šventasis Gralis“, tačiau mano pagrindinė žinia, po to, kai pavyko atrasti šį tą nuostabaus ir buvau įvertintas – sekite savo svajonę, nes žmonės yra be galo talentingi. Ir visi turėtų dar būdami studentais, ar net anksčiau, svajoti ir savo svajonių siekti. Mano svajonė buvo tapti mokslininku.
- Jums buvo netikėta, kai paskelbė, kad jums teikiama Nobelio premija?
- O, taip, tai buvo didelė staigmena, nes aš tuo metu buvau laboratorijoje su savo studentais, kai sulaukiau skambučio iš Stokholmo. Žinoma, negaliu neigti, kad mūsų tyrinėjimų sritis buvo minima ne kartą kaip viena iš planuojamų įvertinti sričių.
Bet tiesa ir yra, kad mokslininkų ir jų atradimų yra labai daug, tad maniau, kad arčiausiai Nobelio premijos buvau 2011 m., kai serialo „The Simpsons“ metu buvo prognozuojami Nobelio premijos laureatai ir aš buvau paminėtas kaip vienas iš jų (juokiasi). Man paskambino kolega iš JAV ir klausė, ar aš žinau, kad mane parodė per televiziją JAV, tai buvo ankstyvas 2011 m. spalis.
- Po to, kai buvote įvertintas Nobeliu, turbūt sulaukiate be galo daug kvietimų atvykti į įvairias konferencijas, kodėl pasirinkote Vilnių?
- Tikrai, po to, kai buvau įvertintas premija, tapau nerealistiškai užimtas ir iki šiol sulaukiu labai daug kvietimų, tai fantastiška, nes man labai patinka kalbėti žmonėms. Turiu pripažinti, kad šių metų darbotvarkė jau yra užimta. Bet vizitą į Vilnių jau buvau pažadėjęs dar prieš paskelbiant Nobelio premijos laureatus, o kai pažadu kalbėti studentams, ką labai skatinu daryti ir kitus, visada stengiuosi pažadą pildyti.
-Sakėte, kad jūsų svajonė buvo tapti mokslininku, bet juk tai labai sudėtinga: galite dirbti metų metus, o rezultato taip ir negauti?
- Taip, jausti nusivylimą yra labai žmogiška, bet būtina išsiugdyti gebėjimą įveikti nusivylimą ir dirbti toliau, siekti tikslo nepertraukiamai. Mes dirbame ne vienoje srityje, žinoma, ir kai kuriems dalykams atrasti prireikia 20 metų nepasiekiant žymesnių laimėjimų. Mes nepasidavėme, nors darėme pertraukų, kai nebeturėjome idėjų, ką daryti toliau. Bet štai prieš 5-erius metus, po tokio ilgo nesėkmių laiko, mums pavyko. Vienas iš mano post-doktorantų vėl ėmėsi daryti eksperimentus ir jis padarė kai ką, ko mes paprastai nedarome ir jam pasisekė. Tad moksle reikalinga ir sėkmė (šypsosi).
- Kiek laiko jums reikėjo sukurti molekulines mašinas, variklius?
- Aš pradėjau kurti molekulę, kuri gali persijungti 1977 m., kai buvau studentas. Pabaigęs doktorantūros studijas 6-erius metus dirbau „Shell“, tad pamiršau apie savo molekules ir kai grįžau dirbti į universitetą, kaip jaunas profesorius, tyrimus atnaujinau. Po to jau 9-ame dešimtmetyje kūrėme medžiagas, kurios saugo informaciją, ir aš prisiminiau, kad esu kūręs analogiškos funkcijos molekules, tad mes sukūrėme „jungiklius“, kad galėtume molekulėse saugoti informaciją. Dar po 10 metų mes atradome molekulių variklį. Iš viso reikėjo daugiau nei 30 metų ir tai yra ilga kelionė (šypsosi).
Pamenu, kai 2005 m. pamačiau, kaip veikia molekulinis variklis – jo plika akimi nepamatysi, nes mes kalbame apie molekules – bet judėjo objektas. Pas mane atėjo studentas ir pasakė, Benai, turi ateiti į laboratoriją. Aš atėjau ir pamačiau eksperimentą su įjungiama lempa, kai buvo galima užfiksuoti, kokį judėjimą sukelia molekulinis variklis. Tai buvo vienas momentų mano gyvenime, kai negalėjau kalbėti, man atėmė amą, užplūdo emocijos. Pirmą kartą plika akimi buvo galima pamatyti besisukančius objektus. Tai buvo 6-eri metai po to, kai mes atradome molekulinį variklį.
Kitą kartą man atėmė amą, kai paskambino iš Stokholmo, nes mokslininkams asmeniškai skambina Nobelio komiteto sekretorius likus valandai iki paskelbiamų laureatų. Pamenu, kad manęs kitame laido gale paklausė, „ar jūs dar čia, daktare Feringa“, nes aš nutylau. Neturėjau ką pasakyti, buvau šokiruotas.
- Dabar esate įkvėpimu ne vienam mokslininkui, turbūt tai nuolat jaučiate?
- Tikiuosi būti chemijos, molekulinio pasaulio ambasadoriumi, taip pat ir paaiškinti, kodėl svarbūs tokie mokslai kaip fizika, biologija ir kiti tikslieji mokslai, kodėl svarbu investuoti į savo ateitį ir mokyti jaunus žmones. Nes jauni žmonės lems, kas mūsų laukia po 20-ies metų, nebe mes, vyresnieji.
Dabar tai yra svarbiau nei bet kada anksčiau, ypač turint omenyje dabartinę politinę situaciją, V. Putiną, D. Trumpą ir kitus pasaulio galinguosius, kai kalbama apie sienų statybą, didesnes kariuomenes, daugiau saugumo, mes turime kalbėti ir apie tai, kad žmones reikia mokyti ir taip siekti ateities perspektyvų. Mes matome, kad mokslas yra globalus ir sienų nestato.
- Tad neplanuojate baigti karjeros ir laimėjęs Nobelio premiją išvykti į kelionę aplink pasaulį?
- Ne, ne, turiu didelę tyrėjų komandą ir mes ieškome daugybės įdomybių, taip pat man patinka ir mokyti. Kai buvau Stokholme, lankiausi pradinėje mokykloje ir vienas vaikas manęs paklausė, ar aš neplanuoju išeiti į pensiją. Tada aš paklausiau, negi atrodau toks senas? Tada visa klasė ėmė šaukti „ne, ne, ne“ (juokiasi). Labai gera patirtis.
- Ar jūs galėtumėte paprastai paaiškinti, ką daro molekulinės mašinos?
- Žmogaus kūne yra be galo daug molekulinių mašinų ir motorų, jie lemia, kad mes galime matyti, pajudinti rankas, kad ląstelės dauginasi ir t.t. Nano motoras kiekvieną dieną sunaudoja apie 30-40 kg „kuro“ kiekvieną dieną, ar galite įsivaizduoti? Tokių motorų yra milijonai žmogaus kūne.
Chemikams iki šiol labai gerai sekėsi kurti statiškas medžiagas, pavyzdžiui, stiklas, plastikas ir kitos medžiagos nejuda, jos tiesiog yra. Bet kūnas yra pilnas dinaminių funkcijų ir chemikams nesisekė sukurti dinamiškų medžiagų.
Taigi, pastaraisiais dešimtmečiais buvo padaryti pirmieji žingsniai, kad ateityje galėtume sukurti medžiagą su dinaminėmis funkcijomis. Ateityje, tikiuosi, medžiagos turės dinaminių funkcijų ir medžiagos bus „protingos“, galės keistis. Langai, kurie keis spalvą ir galės patys nusivalyti, taip pat ir užsitaisyti įbrėžimus. Dabar kai nubrozdinate mašiną, ji pati nepasitaiso, o ateityje ji galėtų tai padaryti. Dirbtiniai raumenys, mažieji robotai ir panašūs dalykai gali būti kasdienybe, nes kai jau žinote, kaip galima skristi, galite sukonstruoti lėktuvą. Tai gali užtrukti 100 metų, bet vis tiek tai yra fantastiška.
Paskaitą galima pasižiūrėti nuotoliniu būdu, kovo 14 d. 15 val.
