Supernovų sprogimais pasipuošia žvaigždžių mirtis. Viena tokios ryškios žūties priežastis gali būti pasibaigęs žvaigždės degimui reikalingas kuras. Kita – staigus tokio kuro padaugėjimas, kai žvaigždė „praryja“ kokią kaimynę. Nepaisant priežasties, supernovų sprogimai visada būna ypač ryškūs – dažnai savo šviesiu nustelbia visas esančias žvaigždes.
Pastaraisiais metais astronomai atrado naują supernovų tipą – superšviesias supernovas. Jų sprogimai būna iki šimto kartų ryškesni nei įprastų supernovų, tačiau tokios žvaigždės yra ypač retos – vos viena iš tūkstančio supernovų tampa superšviesia.
Šių metų sausį „All-Sky Automated Survey for Supernovae“ (ASAS-SN) tyrimų projekto astronomai užfiksavo daugiau nei dukart ryškesnį supernovos sprogimą. Šis įvykis, pavadintas ASASSN-15lh, įvyko apie 3,8 mlrd. šviesmečių nuo Žemės ir jo metu buvo išspinduliuota 570 mlrd. kartų daugiau šviesos nei mūsų Saulė spinduliuoja aktyviausiu savo gyvavimo periodu.
Iš pradžių dėl savo šviesumo šis įvykis buvo priskirtas superšviesiai supernovai – šviesesnių sprogimų iki to laiko dar nebuvo pastebėta. Vis dėlto šiandien mokslininkai linkę rinktis kitą įvykių eigą – Danijos ir Izraelio mokslinių institutų astrofizikai iškėlė hipotezę, kad taip ryškiai degti gali tik žvaigždė, patekusi į mirtinus, milijardą kartų už Saulę sunkesnės juodosios bedugnės gniaužtus.
Mintį, kad tai negali būti supernovos sprogimas, astrofizikams pakišo keletas keistų aplinkybių. Pirma, sprogimas įvyko didelėje rausvą šviesą spinduliuojančioje galaktikoje. „Tokiose apylinkėse neturėtų susidaryti superšviesios supernovos“, – sako tyrimui vadovavęs astrofizikas Giorgos Leloudas iš Weizmanno mokslo instituto Rehovot mieste Izraelyje. Tokiose galaktikose nebebūna likę jaunų masyvių žvaigždžių, iš kurių gimsta superšviesios supernovos.
Dar daugiau, po dešimties mėnesių stebėjimų, mokslininkai padarė išvadą, kad sprogimas neatitinka supernovos elgesio. Vietoje to, kad po įvykio sprogimo liekanos pradėtų vėsti, jos pradėjo kaisti ir išliko ypač aukštos temperatūros gan ilgą laiką. Visi šie įrodymai mokslininkams leidžia daryti hipotezę, kad šį išsitęsusį blyksnį sukėlė daug mažesnės masės nei supernova žvaigždė, pakliuvusi į juodosios bedugnės traukos lauką.
Be to, šis kosminis įvykis pastebėtas galaktikos centre. Šiandien mokslininkų priimta, kad beveik visų galaktikų centruose egzistuoja supermasyvios juodosios bedugnės. ASASSN-15lh galaktikos centre taip pat yra juodoji bedugnė, kuri yra nuo 200 mln. iki 3 mlrd. kartų masyvesnė nei mūsų Saulė.
Iki šiol manyta, kad tokios masyvios juodosios bedugnės dažniausiai praryja žvaigždes vienu mauku. Vis dėlto G. Leloudas matematiniai modeliai rodo, kad ypač greitai besisukanti juodoji bedugnė, pagavusi žvaigždę į savo gravitacinius „gniaužtus“, galėtų ją pirmą ištempti tarsi spageti makaronus ir tik tada iš lėto ją „sušlamšti“. Šio proceso metu žvaigždės nuolaužos didžiuliu greičiu lėkdamos į juodąją bedugnę bei susidurdamos tarpusavyje sugeneruotų didžiulį kiekį energijos, kuri būtų išspinduliuota ypač intensyviu šviesos blyksnio pavidalu.
Tokie mirties šokiai tarp žvaigždės ir ypač greitai besisukančios juodosios bedugnės yra labai reti – iki šiol mokslininkai užfiksavo vos dešimt. Be to, abejonių mokslininkams kelia ir tai, kad šiai hipotezei patvirtinti reikėtų įsitikinti, kad juodoji bedugnė išties sukasi taip greitai, kad galėtų tarsi plastiliną ištampyti žvaigždę. Tiesa, ši hipotezė dabar atrodo daug įtikinamesnė nei superšviesios supernovos sprogimo idėja.
