Kas būtų, jeigu visi žinomi asteroidai būtų matomi?

Astronomas Scottas Manley nusprendė atvipinti (keistas žodis…) Žemės gyventojų žandikaulius, pademonstruodamas, koks išprotėjęs asteroidų avilys iš tikrųjų yra Saulės sistema. Atrodytų, na ir kas gi čia tokio tie asteroidai? Visa bėda (o gal kaip tik laimė), kad jų nematome. Tai štai S. Manley ėmė ir padarė taip, kad visi jau atrasti asteroidai šiame vaizdo siužete būtų matomi. Kai kurių skaičiavimų duomenimis, kol kas yra atrasta tik apie 1 proc. visų arti Žemės praskriejančių asteroidų. Išeitų, 99 proc. kosminių užtaisų tebelaksto neatrasti?

Kai visus asteroidus įžiebi, danguje pasidaro pastebimai šviesiau – daugiau žvaigždes primenančių taškelių. Bet kai tuos taškelius paleidi judėti savosiomis trajektorijomis… Tada ir atsiveria tikrasis Saulės sistemos vaizdas. Pasirodo, jų ten – ištisi spiečiai. Lekia jie visomis kryptimis, chaotiškai.

Asteroidų judėjimo greitis vaizdo medžiagoje padidintas taip: 1 sekundė lygi 2,5 paroms. Visos tos „sniego gniūžtės“ priartėja prie Žemės ir nuo jos tolsta. Greičiausiai judančios „gniūžtės“ – arčiausiai Žemės praskriejantys asteroidai. Ir tai – tik žinomi asteroidai.

Kaip tik tam ir sukurtas specialaus asteroidų registravimui skirto teleskopo „Sentinel“ projektas. „Stebėtojas“ būtų įkurdintas tarp Saulės ir Žemės.

O kol kas… O kol kas mūsų planeta taip ir skrieja per šitą beprotišką Brauno dalelių judėjimą primenančių asteroidų knibždėlyną, 99 proc. kurio tebėra neatrasta…