Vienos iš tokių baisių minčių yra mintys, susijusios su žodžiais „atominis“, „branduolinis“ ir „radioaktyvus“. Kas gali būti baisiau už branduolinį karą? Kas gali būti nemaloniau, negu Hirošimos ir Nagasakio aukų vaizdai? Ar yra didesnių pastarųjų laikų tragedijų nei Černobylio ir Fukušimos avarijos? Atsakymai į visus šios klausimus yra greičiau nepalankūs branduolinei energetikai. Tačiau pasižvalgę po statistiką, galime savęs paklausti: ar tik mes vėl neužimame „stručio pozicijos“?
O kur dar Afrika, kurioje kinai ir indai skuba statyt gamyklas, kurioms taip pat būtina pigi elektros energija? Tokia jau yra globalizacijos kaina – kuo didesnei pasaulio daliai tampa prieinamos aukštos technologijos, tuo labiau auga trečio pasaulio šalių energijos poreikiai. Bet tik pagalvokite – o kaip dabar atrodytų mūsų atmosfera, jeigu prieš šimtą metų ir toje pačioje Afrikoje būtų įvykusi pramoninė revoliucija, o kontinentas taptų ne trečio, bet pirmo arba bent jau antro pasaulio šalių rinkiniu? Apie kokius taršos lygius mes kalbėtume dabar?
Iš kitos pusės turime Europą, JAV ir dar keletą šalių, kurias mes galime pavadinti (ir, žinoma, vadiname) išsivysčiusiomis. Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) ir jai priklausančios šalys tampa vis mažesniu ir mažesniu žaidėju pasaulinėje energijos suvartojimo rinkoje. Žaliųjų technologijų dėka jų tarša nuosekliai mažėja, kas lyg ir turėtų mus džiuginti. Tačiau tai yra apgaulingas džiaugsmo jausmas. Apgaulingas, nes šių šalių tarša tampa vis mažiau ir mažiau svarbi globaliame kontekste ir tas svarbos mažėjimas vis greitės tol, kol nei Europa, nei JAV jau nieko nebegalės pakeisti. Būtent todėl man juokinga skaityti ataskaitas apie tai, kad Vokietija sumažino taršą beveik du kartus, nes jos įtaka bendrai taršai smuko nuo kelių procentų iki procento – dvejų. Kas yra vienas arba du procentai pasauliniu mastu? Ką tai lemia, kuomet Kinijai tenka 50 procentų?
Be abejo, nereiktų galvoti, kad Kinijos komunistų partija nesuvokia su anglies deginimu susijusių problemų.
Atvirkščiai, smogas senai jau yra tapęs Kinijos didmiesčių problema, Kinijoje nieko nebestebina žmonės su kaukėmis. Dar daugiau, pernai Kinija prisijungė prie JAV ir kitų šalių, pasirašydama oro taršos reguliavimo sutartį. Bet tai nėra problemos sprendimas. Problemą išspręstų arba švarių energijos šaltinių atsiradimas, arba būdas sumažinti dabartinių elektros gavybos būdų kuriamą taršą.
Laikas nuo laiko pasirodo straipsniai apie technologijas, kurios anglies dvideginį verčia kreida ir daro tai tūkstančius kartų pigiau, nes kopijuoja gyvus organizmus, gyvenančius kriauklėse. Tokios technologijos galėtų būt potencialiai lengvai pritaikytos anglies jėgainėse. Bet… Lieka klausimas, o ką daryt su kitais nuodingais junginiais? Ir, net jei mes apsiimtume masiškai diegti šią technologiją, daugiau nei pusė viso pasaulio NAUJŲ anglies jėgainių naudoja senas ir neefektyvias technologijas. Įvertinus naujų jėgainių augantį poreikį, senų modelių tarša greičiausiai persvers naujų jėgainių efektyvumą ir švarą.
Jei kalbėtume apie dabartinę kovą su oro tarša, man į galvą ateina toks palyginimas: mes elgiamės kaip daktaras, kuris kovoja ne su ligos priežastimi, o su simptomais. Anglies dvideginis nėra vienintelė anglies, dujų ir naftos problema, nes didžiausia dalis tenka kitiems degimo produktams, dalis kurių yra kieti kūnai, dalis yra dujos. Vieni yra nežalingi, kiti yra nuodingi. Ir didžioji dalis turimų sprendimų yra laikini ir galimai net pavojingi. Tarkime, egzistuoja bandymai pumpuot CO2 dujas į planetos gelmes, kol pasiekus didelį slėgį dujos nevirs skysčiu ir neprasibraus į mažus tarpus tarp uolienų. Bet šis būdas atsikratyt CO2 yra pavojingas tuo, kad uolienos gali virsti kalkakmeniu, kuris nėra toks atsparus slėgiu. Ne ką protingesni yra ir bandymai atsikratyti anglies dvideginio palaidojant dujas vandenyno gelmėse.
O kur dar išmetami pelenai? O kur anglies suspensijos? Šios medžiagos dažnai būna radioaktyvesnės negu atominių elektrinių atliekos! Ir mes jas gaminame milijardais tonų. Nekalbu apie randus, kuriuos palieka anglies kasyklos. Gana geras pavyzdys būtų nelaimingas atsitikimas Anglijoje, Aberfano miestelyje, kuomet žuvo 116 vaikų ir 28 suaugę. Nuošliauža, kurios tūris buvo virš 40 000 kubinių metrų, per keletą minučių palaidojo mokyklą
Virš 4,2 mln kubinių metrų toksiškų anglies jėgainės atliekų pateko į aplinką. Buvo užteršta apie 4 mln kvadratinių metrų paviršiaus, iš kurių net 1,3 mln. buvo palaidoti po 1,8 m storio purvo sluoksniu. 42 namai tapo netinkamais gyventi, buvo pažeistas magistralinis dujotiekis, federalinė magistralė, nuniokotas geležinkelis, elektros perdavimo linijos. Žuvo milžiniškas kiekis žuvies, augmenijos bei gyvūnijos.
Ir būtent ties šia vieta noriu paklausti: ar tikrai žmonija neturi pigios ir švarios elektros energijos šaltinio? Pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą yra branduolinė jėgainė. Kadaise atominės jėgainės buvo kuriamos kaip branduolinio ginklo gamyklos, galima net pasakyti, jog pigi elektros energija yra atominio ginklo šalutinis produktas. Būtent dėl šio santykio su atominiais ginklais, branduolinės jėgainės yra persekiojamos blogos karmos. Visuomenės akyse jos stipriai asocijuojasi su karo žiaurumais, nusikaltimais žmoniškumui, per keletą kartų siekiančiu radioaktyviu poveikiu ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams ir gamtai. Iš kitos pusės branduolinės jėgainės yra stebėtinai saugios: pastarųjų metų nelaimės susijusios su vienokiomis arba kitokiomis katastrofomis. Fukušimos tragedija nusinešė tik dvejų žmonių gyvenimus (abu nuskendo). Jėgainė atlaikė 9 balų žemės drebėjimą, atlaikė 14 metrų aukščio vandens sieną ir, nepaisant to, kad elektrinė nebuvo pritaikyta tokiems iššūkiams, ją pavyko apsaugoti bei išvengti didesnės katastrofos. Nereikia pamiršti ir to, kad jėgainė pastatyta prieš 45 metus, jos projektas nebuvo pritaikytas nei tokiems žemės drebėjimams, nei tokiems cunamiams.
Ir kai po tiek laiko aš galvoju apie tai, man vis sunkiau suvokti, kodėl Vokietijoje buvo pulta stabdyt savas atomines jėgaines. Man atvykus į Vokietiją 2008 metais elektra kainavo beveik 50 procentų pigiau nei ji kainuoja dabar. Be abejo, galima kalbėt apie Černobylį. Tai buvo tikra katastrofa. Bet ir šiuo atveju, pradinės projekcijos buvo šimtai tūkstančių nukentėjusių, kurios vėliau nukrito iki šimto. Žinoma, dabartiniai skaičiai jau nebe tokie optimistiški ir artimesni realybei. Jei tikėtume Jungtinių Tautų ataskaita, katastrofa nusinešė apie 4 000 gyvenimų. Kalbant gi apie Fukušimos katastrofą, jėgainėje stovėjo seni, nepritaikyti ir neturėję ten stovėti reaktoriai. Tačiau jie buvo pažangesni negu tie, kurios SSRS turėjo Černobylio jėgainėje. Ir to senyvo pažangumo dėka mes turime kur kas mažesnio masto žmogišką katastrofą. Ar Jums neatrodo, kad mes vertiname branduolinę energetiką per griežtai? Niekas gi neskraido 45 metų senumo lėktuvais tiems lėktuvams nepritaikytame aukštyje ir tam lėktuvui netinkamomis sąlygomis! Jeigu kas nors būtent taip daro, tuomet kaltininkas yra lėktuvo savininkas, o ne pati technologija. Logiška?
Ir kalbant su skeptikais man be galo sunku paaiškinti žmonėms, kad dabartiniai reaktoriai turi pasyvias apsaugos sistemas. Fukušimos reaktoriaus apsauga reikalavo dyzelinių generatorių, jiems sugedus apsauga tapdavo neveiksminga. Būtent todėl ir įvyko katastrofa: gamta sunaikino elektros tiekimą elektrinės apsaugai. Pasižvalgius po „Westinghouse AP1000“ reaktoriaus aprašymą darosi aišku, kad tokia katastrofa būtų neįmanoma šiame reaktoriuje, jei jis stovėtų Fukušimoje.
Paskutinis kritikos punktas bet kokiame pokalbyje su žaliaisiais yra radioaktyvių atliekų klausimas. Ir vėl gi, yra pamirštama, jog atominių elektrinių atliekos yra sausa, granulių pavidalo medžiaga, o anglies jėgainių suspensijos yra dažniausiai chemiškai aktyvios, jau nekalbant apie nuodingas dujas! Be to, mums įprastų anglies jėgainių atliekos yra gerokai radioaktyvesnės negu atominių jėgainių atliekos!
Grįžtant prie atominių jėgainių atliekų – pamirštama, jog tai yra kuras, tebeturintis apie 97-98 proc. pradinės energijos. Šį kurą vis dar galima perdirbti (ką prancūzai ir daro), ir tai gerokai sumažina būtinybę kasti naują kurą. Be to, nereikia pamiršt ir to, kad uranui atsiranda alternatyva – torio reaktoriai, kurie yra dar saugesni negu modernūs urano reaktoriai (bet apie torio reaktorius kalbėsiu kitame įraše).
Ir čia geras klausimas. Ar nebūtų protingiau gelbėti planetą nuo globalinio atšilimo diegiant atomines jėgaines? Saulės, vėjo, vandens jėgainės vargu ar artimiausiu metu galės patenkinti augančius planetos energijos poreikius. Bent jau kol kas nesimato jokių technologinių revoliucijų.