LMA kartu su Delfi portalu kas savaitę pasiūlys jums susipažinti su šių knygų ištraukomis. Visas knygas pdf formatu galite nemokamai atsisiųsti iš LMA svetainės.
Vienas iš istorijos ypatumų yra tas, kad laikas visada griauna pranašumą. Kiekvienas išradimas anksčiau ar vėliau atveda į jį nustelbiantį išradimą. Kiekviena sėkmė turi savo pačios pragaišties sėklą. Kiekvienam viešpatavimui ateina galas. Ne išimtis ir evoliucijos istorija. Pažanga ir sėkmė visada reliatyvios.
Kai Žemėje dar negyveno gyvūnai, pirmasis iš jūros išniręs varliagyvis galėjo pabėgti net būdamas lėtas, gremėzdiškas ir panašus į žuvį, nes neturėjo nei priešų, nei varžovų. Bet jei į sausumą žuvis išplauktų šiandien, pro šalį bėganti lapė ją pačiuptų taip pat užtikrintai, kaip mongolų ordą nušluotų automatiniai ginklai. Ir istorijoje, ir evoliucijoje pažanga visada yra tuščios, sizifiškos pastangos išlikti daugmaž toje pačioje vietoje, siekiant vis geresnių rezultatų.
Sausakimšomis Londono gatvėmis automobiliai juda ne greičiau nei arklių traukiamos karietos prieš šimtą metų. Kompiuteriai neturi įtakos produktyvumui, nes žmonės išmoko palengvintas užduotis komplikuoti ir kartoti (Kodėl taip yra, skaitykite Edwardo Tennerio straipsnyje apie keršto teoriją Harvard Magazine, 1991 m. kovas/balandis).
Ši samprata, kad visa pažanga reliatyvi, biologijoje pavadinta Raudonosios karalienės vardu – pagal šachmatų figūrą, kurią Alisa sutiko kūrinyje „Alisa Veidrodžio karalystėje“, ir kuri visą laiką bėga, bet niekur nenubėga, nes kartu su ja juda ir Žemė. Tai vis įtakingesnė idėja evoliucijos teorijoje ir ją nuolat atgaivinsime šioje knygoje. Kuo greičiau bėgate, tuo labiau pasaulis juda kartu su jumis, ir tuo mažesnę pažangą jūs darote. Gyvenimas – tai šachmatų turnyras, kuriame laimėję partiją, kitą lošimą pradedate su trūkumu – jūs nebeturite vieno pėstininko.
Raudonoji karalienė dalyvauja ne visuose evoliucijos įvykiuose. Pavyzdžiui, baltasis lokys, turintis storus baltus kailinius. Kailis storas, nes jo protėviai geriau išgyvendavo ir galėdavo daugintis, jei nejausdavo šalčio. Vyko palyginti paprasta evoliucinė pažanga: kailis vis storėjo, lokiams darėsi vis šilčiau. O šalčiai vien dėl to, kad lokių kailiniai storesni, nedidėjo. Bet baltojo lokio kailis baltas dėl kitos priežasties – tai kamufliažas. Baltieji lokiai gali prisėlinti prie ruonių kur kas lengviau nei rudieji. Vadinasi, kitados pritykinti prie arktinių ruonių buvo nesunku, nes ant ledo jie priešų nebijojo, kaip kad dabar ledynuose visiškai saugūs jaučiasi antarktiniai ruoniai. Tais laikais pirmiesiems baltiesiems lokiams gaudyti ruonius buvo paprasta. Bet veikiai nervingi, baikštūs ruoniai pradėjo išgyventi ilgiau už patikliuosius – taip pamažu jie darėsi atsargesni. Lokių gyvenimas apsunko. Jiems teko slapčia sėlinti prie ruonių, bet šie vis tiek lengvai juos pastebėdavo. Ir štai vieną dieną (galbūt tai neįvyko staiga, bet principas vis tiek tas pats) dėl atsitiktinės mutacijos lokys atsivedė ne rudus, o baltus jauniklius. Jie ėmė puikiausiai gyventi ir daugintis, nes ruoniai jų ateinančių nebepastebėdavo. Ruonių evoliucinės pastangos nuėjo perniek; jie grįžo į tą pačią vietą, iš kurios pradėjo. Suveikė Raudonoji karalienė.
Raudonosios karalienės pasaulyje bet kokia evoliucinė pažanga bus reliatyvi – jei tik jūsų priešas gyvas ir stipriai priklauso nuo jūsų arba gerokai nukenčia, kai jums sekasi, kaip, pavyzdžiui, ruoniai ir lokiai. Taigi Raudonoji karalienė ypač uoliai veikia tarp grobuonių ir jų aukų, parazitų ir užkrėstųjų, tos pačios rūšies patinų ir patelių. Kiekvienas Žemės organizmas yra Raudonosios karalienės šachmatų turnyre su savo kenkėjais (arba užkrėstaisiais), grobuonimis (arba aukomis), o užvis svarbiau – su savo partneriu. Kaip kenkėjai priklauso nuo savo šeimininkų, bet priverčia juos kentėti, kaip gyvūnai išnaudoja savo partnerius, bet yra jiems reikalingi, taip Raudonoji karalienė niekada nepasirodo be dar vienos temos: tarpusavyje susijusio bendradarbiavimo ir konflikto idėjos. Motinos ir jos vaiko santykis yra gan paprastas: abu siekia daugmaž to paties tikslo – savo ir vienas kito gerovės. Vyro ir jo žmonos meilužio arba moters ir jos konkurentės santykis siekiant paaukštinimo taip pat gana paprastas: abi pusės linki viena kitai paties blogiausio.
Pirmieji santykiai išreiškia bendradarbiavimą, kiti – konfliktą ir konkurenciją. Bet koks moters ir jos vyro santykis? Bendradarbiavimas dėl to, kad abu siekia vienas kitam kuo geriausio? Bet kodėl? Kad išnaudotų vienas kitą. Vyras naudojasi žmona, kad ši pagimdytų jam vaikų. Moteris naudojasi vyru, kad jis ją apvaisintų ir padėtų auginti kūdikius. Santuoka balansuoja tarp bendradarbiavimo avantiūros ir tam tikro abipusio išnaudojimo – paklauskite bet kurio skyrybų klausimus sprendžiančio teisininko. Sėkmingos santuokos taip panardina išlaidas į abipusę naudą, kad gali dominuoti bendradarbiavimas; nesėkmingoms to padaryti nepavyksta.
“Raudonoji karalienė. Lytis ir žmogaus prigimties evoliucija“ – Mattas Ridley
Vieno geriausių Didžiosios Britanijos mokslo populiarintojų jau klasikine tapusi knyga apie žmogaus prigimties evoliuciją, įskaitant mūsų lytinius papročius. Šmaikščiai ir išradingai lyginama su gyvūnų elgesiu įrodant, kaip netoli mes esame nuo jų nutolę.
