Šiandien kiekvienas civilizuoto pasaulio žmogus gali sau leisti įsigyti pačią įvairiausią avalynę. Žinoma, kai kuri jų, ypač – siūta pagal individualų užsakymą rankomis, kainuoja kur kas daugiau, nei turguje ar specializuotoje avalynės parduotuvėje. Istoriniais laikais avalynė apie ją avintį asmenį papasakodavo kur kas daugiau. Ji bylojo apie žmogaus visuomeninę padėtį, jo politinę įtaką, turtus ar užsiėmimą. Buvo leidžiami netgi specialūs įsakymai, reguliuojantys, kas kokią avalynę gali ar privalo avėti.
Apie tai, kaip žmonės gyveno senovėje, kokia buvo jų kasdienybė, daugiausia informacijos suteikia archeologiniai senamiesčių kasinėjimai. Deja, žemėje išlieka tik nedidelė tikrojo praeities vaizdo dalis. Tą patį galime pasakyti ir apie avalynę. Žemėje archeologų surasti apavo radiniai atskleidžia tik dalį tiesos. Geriausiai archeologinėje aplinkoje išlieka specialiai išdirbtos – augalų ekstraktuose išraugintos – odos dirbiniai. Toks išdirbimo procesas trukdavo nuo pusmečio iki 3-4 metų. Taigi ir pačių dirbinių kaina būdavo ne tokia jau ir žema. Tikroji odinio apavo įvairovė buvo daug didesnė. Odinę avalynę papildydavo iš riebintos odos be plaukų surauktos naginės, augalų pluoštų pintos čempės. Žiemą autasi kojenomis, pintos vyžos iš žievės. Deja, žemėje vienos medžiagos greitai sunyksta, kitos jau tuomet buvo labai patogios židiniui užkurti. Remiantis vien archeologų radiniais, susidaro įspūdis, kad visi žmonės avėjo tik odinę avalynę. Iš tikrųjų ją avėjo tik labiau pasiturintys. Na, bent kol ji neprarasdavo estetinio vaizdo.
Viduramžiais Europoje avalynė buvo labai svarbi ne tik kostiumo, bet ir įvaizdžio dalis. Ilga noselės dalis tapo tokia madinga, kad buvo imtasi jų ilgį reglamentuoti valdžios potvarkiais. Pirmasis toks priimtas 1212 m. Paryžiuje. XIII a. viduryje paskelbtame Burgundijos kunigaikščio Karolio Narsiojo įsakyme aiškiai nurodytas nešioti leistas noselės dalies ilgis. Paprastiems miestiečiams leistas noselės dalies ilgis – 0,5 pėdos, turtingiems miestiečiams – 1 pėdos, paprastam riteriui – 1,5 pėdos, bajorui – 2 pėdos, kunigaikščiui – 2,5 pėdos. Kitaip tariant, pėda plius šešiasdešimt centimetrų į priekį – ir tu jau kunigaikštis! Toks ilgos noselės dalies galas buvo pritvirtinamas auksine grandinėle prie kelio. Deja, avalynė atrodė įspūdingai tik iš išorės. Ilga noselės dalis būdavo iškemšama paprasčiausiomis samanomis. Ši puikybės ir valdžios išraiška labai nepatiko Bažnyčios tarnams, kurie tokią avalynę vadino „velnio nagais“.
Renesanso epochoje XVI a. I pusėje turtingų Vokietijos Hanzos pirklių įtakoje avalynė įgavo priešingą tendenciją – jos noselės dalis tapo buka ir gerokai platesnė, nei pati avalynė. Tai puikiai derėjo prie masyvaus Hanzos pirklių renesansinio kostiumo. Ši avalynė tapo išskirtinis turtingų žmonių, pirklių, kilmingųjų apavas. Deja, ir čia neapsieta be pravardžių. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad tokia avalynė buvo vadinama „anties snapas“, „karvės snukis“, „vilko nasrai“ ir „meškos letena“. Šiais pavadinimais būdavo apibūdinamas ne šeimininko panašumas į minėtus objektus, o konkreti avalynės noselės dalies forma. Lenkijoje, Krokuvos Vavelio karališkosios pilies muziejuje, eksponuojama LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto 1530 m. inauguracinė avalynė, kurią vienareikšmiai galima priskirti tokiai elito madai.
XV a. pabaiga – XVI a. pasižymėjo dar vienu kraštutinumu – cokoli avalyne. Tai Italijoje atsiradusi avalynės aukšta platforma mada. Tauriaisiais metalais ir brangiaisiais akmenimis nusagstytos, aksomu ir šilku dengtos platformos siekdavo pusės metro aukštį. Tokią avalynę ypač mėgo Venecijos linksmo ir prabangaus gyvenimo moterys – kurtizanės. Be specialių kopėtėlių pagalbos ar aukštos pakylos apsiauti būdavo labai sunku. Dvimetrinės kurtizanės netrukdavo apžavėti turtingus dožus, dėl ko jų žmonos tiesiog pasiusdavo. Deja, galiausiai teko pripažinti, kad vienintelis būdas atsikovoti savo vyrus - pačioms tapti dvimetrinėmis damomis. Tą jos ir padarė. Beje, tai vienintelė epocha žmonijos istorijoje, kai moterys ūgiu gerokai pralenkė vyrus.
Renesanso laikotarpiu, daugeliui Lietuvos amatininkų susibūrus į cechus, jau buvo paprasčiau įpirkti avalynę ir ne tokiems turtingiems miestiečiams. XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje pusbačių mada įsigalėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Juos mėgo ir kunigaikščiai, ir eiliniai miestiečiai. Apsiavus šio laikotarpio avalynę ir išėjus į miestą, vargu kas beatkreiptų dėmesį. Reikšmingas tapo kokybės faktorius. Tyrinėjant pačius archeologinius radinius, pastebimi akivaizdūs skirtumai: avalynė iš ožkos ar elnio odos visada pasiūta kokybiškiau, nei tuo metu masiškai gaminta galvijų odos avalynė eiliniams miestiečiams. Renesanso, Baroko epochose turtingieji, kaip vėlyvaisiais viduramžiais bajorai, mėgo ryškiomis spalvomis dažytą avalynę minkštais aulais – raudoną, žalią, geltoną. Avalynės spalva, ypač raudona, kai kur išliko labai reikšminga. Antai Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, dar kitaip vadinamas Karaliumi Saule, ikonografijoje vaizduojamas avintis raudonos spalvos avalynę, kai kitų jo šeimos narių raudonai nudažytos tik pakulnės.
Reiktų išskirti ir atskirą avalynės rūšį – karių avalynę. Esminis jos bruožas – avalynė neprofiliuota nei kairei, nei dešinei kojai. Todėl pavojaus atveju nereikėdavo per daug sukti galvos dėl avalynės. Tokia avalynė Lietuvoje aptinkama nuo XVII amžiaus.
Dabartinė avalynės įvairovė labai didelė, ir pati avalynė jau ne tokia iškalbinga, kaip istorinėse epochose. Nors dabartinė avalynė išoriškai labai patraukli, jos tikrąją vertę lemia kokybiškos medžiagos ir sąžiningas gamintojo darbas. Taigi, šiandien gatvėje žvalgantis į praeivių avalynę, galima žmones skirstyti į tuos, kurie supranta tikrąją avalynės vertę, ir tuos, kuriems avalynėje svarbiausia gražus blizgutis ant šono.
Į Mokslo festivalio paskaitą „Žmogų pažinsi pagal batus“ kviečiame rugsėjo 12 d. 15 val. VU Komunikacijos fakulteto 204 (A. Glosienės) aud. (Saulėtekio al. 9, I rūmai, Vilnius).
