Beveik be rusiško akcento angliškai kalbantis S. Klimovas Vilniuje jaučiasi be galo patogiai: viskas gražu, visur švaru, kainos protingos, žmonės draugiški ir neužsidarę, o įvairiausios paslaugos teikiamos neįtikėtinai greitai ir patogiai.
Vilniumi žaidimų kūrėjas taip susižavėjęs, jog nepabijojo marškinėlių su Lietuvos vėliava ir užrašu „Lietuva myli žaidimų kūrėjus“ dėvėti konferencijoje Maskvoje – nepaisant to, jog visuomenės apklausų duomenys rodo, jog Rusijoje žmonės Lietuvą vertina kaip vieną priešiškiausių valstybių. Ir tai darė ne šiaip norėdamas paerzinti žmones, kurie jaučia neprielankumą Lietuvai, o norėdamas pakviesti juos persikelti į šalį, kurioje savaime išsispręstų didelė dalis problemų, kylančių dirbant kitose vietose.
Kitas ženklas, rodantis, jog S. Klimovas Lietuvos sostinei puoselėja šiltus jausmus, yra tai, jog atsakydamas vos ne į kiekvieną klausimą jis vis grįždavo prie pasakojimo, kaip Lietuvoje visais atžvilgiais nepalyginamai geriau nei bet kur kitur. Veikiausiai tik mes, vietos gyventojai, nelabai turėdami su kuo palyginti savo sostinę, DELFI komentaruose burbame, kad čia brangu, nepatogu, korumpuota ir apskritai viskas blogai. O gal taip burba tik ta visuomenės dalis, kuriai sąmoningai paranku dergti ant visko, kas lietuviška, nes už tai sumokėta?
Žinoma, yra dalykų, kuriais Vilniuje buvo nepatenkintas ir visa kita teigiamai vertinantis žaidimų kūrėjas. Labiausiai jis nusivylė veterinarijos gydytojų paslaugomis – du šelčių (miniatiūrinių kolių) veislės šunis auginantis vyras sako, kai vienoje veterinarijos klinikoje Vilniaus centre gydytojas profesionaliai tik sąskaitą išrašyti sugebėjo, o dažnos erkinės infekcijos babeziozės diagnozuoti nesugebėjo net pagal iškalbingus simptomus, keliančius įtarimą kiekvienam šuns augintojui. Laimei, kitą dieną jis kartu su šunimis išvyko į Vokietiją, kur klinikoje nedelsiant buvo nustatyta tiksli diagnozė ir šunelio gyvybė buvo išgelbėta.
S. Klimovas šiek tiek paburbėjo ir dėl „senamadiškai“ dirbti įpratusių žmonių – neiniciatyvių, pasyvių, nieko nedarančių tol, kol jų nepajudini ir nesusimąstančių, ko iš jų gali norėti potencialus partneris. Nors, pasak jo, tai menka kliūtis – greta tokių senamadiškų visuomet galima rasti ir jaunatviškų, entuziastingų, tas pačias paslaugas teikiančių žmonių, kuriuos jis ketina rekomenduoti ir savo kolegoms, artimiausioje ateityje atvyksiantiems įsikurti Vilniuje.
„Senamadiškiems“ lietuviams S. Klimovas priskyrė ir taksistus – esą, net kai visi įspūdžiai apie Vilnių yra nuostabūs, į oro uostą vežantys taksistai visą įspūdį sugadina: jie vis skundžiasi, kokie korumpuoti mūsų politikai, kokia šalis varginga, kokie žmonės pikti. Bet paties S. Klimovo manymu, tai tėra žmonės, kurie pavargę nuo savo darbo ir nepatenkinti gyvenimu, todėl ir jie bando formuoti neteisingą nuomonę.
- Formalus ir neišvengiamas klausimas: kodėl palikote Rusiją ir kodėl pasirinkote būtent Vilnių?
- Na, iš Rusijos išvykau jau prieš daugelį metų. Tai išvykimas iš Rusijos ir atvykimas į Vilnių iš tiesų nėra labai susiję. 15 metų vadovavau žaidimų leidybos bendrovei „Snowball“, kuri prieš penkerius metus susijungė su 1C. Ir toje bendrovėje verslo plėtrai vadovavau apie pusantrų metų. Norėjau išvesti juos į tarptautinius vandenis, tačiau įmonė nusprendė labiau susitelkti ir likti regioniniu žaidėju – Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir viskas. O aš pats norėjau pasukti nuo žaidimų leidimo link kūrimo, todėl metams persikrausčiau į Belgiją, padirbėjau Belgijos žaidimų kūrimo studijoje „Larian Studios“, po to išvykau į Hamburgą bei padirbėjau Vokietijos studijoje „Daedalic Entertainment“, tuomet persikėliau į Stokholmą bei praleidau metus ten.
Tuomet pradėjau ieškoti vietos, kurioje galima būtų suburti visus žmones, su kuriais pradėjau dirbti. Stokholmas... Na, Stokholmas man patiko, bet jis, sakyčiau, nėra labai draugiškas žmonėms iš Rytų Europos, nes visi ten daugeliu atžvilgiu jau priešaky tavęs, todėl tau reikia vytis. Ir jei neturi didelės pinigų krūvos, tai ir liksi vidutiniokas: važinėsi traukiniu, ir visa kita. Kitaip tariant, yra tam tikras finansinis spaudimas, o pinigų deginimo greitis ten yra toks, kad mes bent šiuo metu begalime likti Stokholme. Arba Londone. Arba Paryžiuje. Išgyventi galėtume, bet nebūtų taip patogu, kaip esu pratęs. Taigi, jei nori gyventi gerame rajone ir per daug savęs neriboti, tektų išleisti apie 4000-5000 eurų per mėnesį. Žaidimų kūrėjams tai gana didelis pinigų deginimo greitis.
Be to, jei jau kraustytumės į Stokholmą su visa komanda, reikėtų ne tik kad visi tie žmonės laisvai kalbėtų angliškai – ir jų žmonos turėtų kalbėti angliškai. Ir jų vaikai turi būti pasirengę užmegzti santykius su vietiniais. Manau, persikrausčius į Stokholmą mano komandos narių [2 žmonių iš Kijevo ir 1 žmogaus iš Sevastopolio – red.] žmonoms būtų sunkiau susirasti darbą. Tai tikriausiai pirmus kelis mėnesius joms tektų sėdėti namie, o tai nėra labai sveika aplinka kūrybingiems žmonėms: grįžti namo, o ten žmona, kuri iš nuobodulio tik žiūri televizorių ir vaikščioja į sporto klubą. Gana sunku integruotis į visuomenę, kurioje visi jau užmezgę gana tvirtus santykius, bendrauja su draugais iš mokyklos laikų ir šeimos draugais, o tu esi pašalietis.
Jei esi imigrantas iš Irako – viskas puiku: būsi saugus, turėsi galimybę susikurti sau gyvenimą. Bet jei nesi pabėgėlis, jei nebėgi nuo karo, o tik persikeli, tai tavo padėtis nei šiokia, nei tokia. Todėl Stokholmo variantą atmetėme. Galvojome ir apie Berlyną, ir apie Varšuvą. Tai – labai dideli miestai. Tuose miestuose egzistuoja dominuojanti nacija, į kurią privalai integruotis. Jei jau nori keltis į Berlyną, ar Hamburgą, ar Miuncheną, turi būti vokietis, nes kitaip visi sakys „Kaip tavo vokiečių kalba“, „Ar jau nusipirkai lederhosen“ [vokiečių tautines odines trumpikes – red.] ir panašiai – ten žmonės tikisi, kad prisitaikysi prie dominuojančios nacijos. Tas pats Lenkijoje – negali džiaugtis gyvenimu nekalbėdamas lenkų kalba. Ten yra „;lenkai“ ir „visi kiti“.
O Vilnius mane labai džiugina tuo, kad turite tikriausiai po porą žmonių iš kiekvienos pasaulio tautos – turite ukrainiečių, turite žydų, baltarusių, žinoma, lietuvių. Negalima pasakyti, kad Vilniuje žmonės šimtmečiais kalbėjo tik lietuvių ir jokia kita kalba. Žmonės istorijos eigoje kalbėjo įvairiomis kalbomis. Manau, kad Vilnių praturtina įvairiausių kultūrų žmonės, atvykstantys čia gyventi ir dirbti. Galima sakyti, kad tai yra aplinka, nereikalaujanti tapti panašiu į joje jau esančius. Iš esmės, jei kažką moki daryti gerai – prašom, važiuok į Vilnių, gyvenk čia ir kurk.
Gali atvažiuoti čia iš Rusijos, iš Ukrainos, iš Baltarusijos – vietiniai žmonės bandys tave suprasti: jie kalba ir rusiškai, ir angliškai, ir lenkiškai – ir nekeliama jokių problemų, jeigu žmogus nekalba tavo gimtąja kalba. Jeigu Vokietijoje ateisi į susitikimą ir pradėsi kalbėti angliškai, pašnekovai gali supykti – jie nenorės daryti sau gėdos kalbėdami angliškai. Bent jau mažesniuose miesteliuose. O čia, net jei žmogus nemokės, tarkime, rusiškai, jis susiras ką nors, kas moka ir išsiaiškins ko tau reikia. Toks bendravimas šaunus. Manau, kad tai yra vienas didžiausių Vilniaus privalumų.
Praha yra šauni, su didžiuliu senamiesčiu. Vilnius labai panašus į Prahą, tik kur kas draugiškesnis žmonėms. Praha nuostabi, bet joje darbai vyksta labai lėtai. Jie labai draugiški, labai atsipūtę, bet labai lėtai dirba. Be to, ten gana daug korupcijos. Todėl, sakyčiau, ten ne taip patogu, kaip Vilniuje.
- Tuo pačiu metu iš Rusijos į Vilnių keliasi gana daug bendrovių – tai sutapimas?
- Ne. Aš, kartu su Olegu Pridiuku, bendrovės „Unity“ technologijų evangelistu, dirbančiu Vilniuje, bandome kalbėtis iš esmės su visais mums žinomais žaidimų kūrėjais ir įtikinti juos persikelti čia.
- Kitaip tariant, norite visą Rusijos žaidimų kūrėjų bendruomenę perkelti į Vilnių?
- Ne visą bendruomenę, tik geriausius iš geriausių. Žmonės atvyksta iš Minsko, iš Kijevo, iš Maskvos. Kviečiame atvykti patyrusias komandas, kurios jau turi rezultatų. Kurios jau uždirba pinigus. Ir kurios ieško aplinkos, kurioje būtų galima būtų kurti geriausius žaidimus, visiškai susikaupus, 90 proc. savo laiko skiriant kūrybiniam darbui.
Atmetus visus politinius klausimus, pažįstu žmonių, kurie dirba Minske ir yra tuo visai patenkinti, nepaisant ten egzistuojančių (ar neegzistuojančių) laisvių.
Įsivaizduokite, kad esate 30-40 metų sulaukęs žmogus. Turite laiko sudalyvauti gal 4 ar 5 žaidimų kūrime. Ir jums jau 60, jau nesate toks energingas, gal ir su sveikata problemos prasideda. Karjera baigiasi. Visą laiką norisi paskirti žaidimams kurti, o ne biurokratiniams reikalams ar gyvenimiškų problemų sprendimui.
Didelė Kijevo, Maskvos, Sankt Peterburgo ir Minsko problema yra tai, jog ten stinga infrastruktūros ir prognozuojamumo. Bet koks darbelis trunka amžinybę. Tau reikia pateikti kokį nors dokumentą ir stovi sau eilėje keturias valandas. O ten žmonės siunta – aplinka labai palanki stresui.
Iš ryto sėdi į automobilį, pakeliui į darbą pusantros valandos prasėdi kamštyje arba eini į metro, kur yra šimtai piktų, agresyvių žmonių. Po tokios dienos pradžios gerai nepadirbsi. Ironiška tai, jog Maskvoje neorganizuojami jokie susitikimai, nes tas susitikimo procesas atima labai daug laiko. Jei paskambinsi kam nors ir pasiūlysi kartu papietauti, išgirsi atsakymą „Būtų smagu, bet man iki vietos reikėtų važiuoti pusantros valandos, o paskui dar atgal pusantros valandos – tai gal geriau kitą kartą“. Arba apsilankymas pas odontologą... Valanda kelio pirmyn, pora valandų kėdėje, dar valanda atgal. Ir dar kainuoja milžiniškus pinigus.
Tai vietoje to, kad užsiimtų kūrybiniu darbu, kurtų žaidimus, tie žmonės skiria laiką visokioms nesąmonėms. O dar ir bankuose problemos – eilės ir sudėtingi procesai. Ypač jeigu dirbate su tarptautiniais partneriais. Jeigu gaunate kokią įmoką, banke visada kyla klausimas „Iš kur tie pinigai? O, žiūrėkite, čia yra 5 dolerių skirtumas – negalime jums išduoti pinigų. Persiųsti reikia tiksliai nurodytą kiekį. Kol viską išsiaiškinsime, jūsų įmoką užšaldome“. Paskutinį kartą norėjau sumokėti už viešbutį iš Maskvos. Nuvykau į banką ir tai truko 45 minutes. Nes jiems reikėjo sužinoti, koks yra konferencijos pavadinimas, reikėjo žinoti, ar turiu sudaręs sutartį. „Paskambinkime vadovybei – ar jie leis atlikti šią įmoką“. Vadovybė leido.
Esi tokioje kvailoje padėtyje – kai kurie žmonės be problemų gali pasiimti milijardus dolerių, o kai tu nori sumokėti tūkstantį dolerių, turi šokinėti per kliūtis ir įrodinėti, kad nesi nusikaltėlis. Visa tai, visos šios smulkios detalės – tai laiko mokestis už norą gyventi ir dirbti toje aplinkoje.
Man tai nepatinka. Aš tik noriu kurti žaidimus, o ne gaišti laiką ieškant įvairių aplinkkelių spręsti problemoms, atsiradusioms dėl paprasčiausių infrastruktūros trūkumų. Čia man kol kas penkiolika minučių truko gauti mėlynąją kortelę [gyvenimo ir darbo ES teritorijoje leidimą], 20 minučių truko užsiregistruoti merijoje. Nuėjau į vieną vietą, į kitą, ir viskas – reikalai sutvarkyti. Jei įsivaizduočiau tą patį procesą Maskvoje, jis tikriausia iš mano gyvenimo išbrauktų keturias dienas.
Taigi, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, jeigu persikelsite į Vilnių, viską galėsite daryti efektyviau. O jei esate kūrybingas, to ir reikia: norite visą savo laiką skirti kūrybinei veiklai, o ne laiko mokesčiams mokėti.
Mūsų, žaidimų kūrėjų, pasaulyje labai svarbu yra turėti laisvę be spaudimo leisti pinigus, kuriuos skiriame žaidimui kurti. Jeigu turite per tris mėnesius sukurti žaidimą, o po dviejų mėnesių su puse suprantate, kad reikėtų kažką padaryti kitaip, pinigų pakeitimams jau neturi, todėl žaidimą atiduodi tokį, kokį turi ir tikiesi, kad kitąkart viskas bus geriau.
Mes norime žaidimą išleisti tada, kai patys manome, jog žaidimas yra geras. Kiekviena maža žaidimų kūrėjų grupė žiūri į savo biudžetą ir svarsto – kiek pinigų išleidžiama kiekvieną mėnesį ir kiek mėnesių galime skirti kūrimui. Čia pinigų deginimo greitis mažas. Maskvoje jis milžiniškas. Todėl persikeliant čia mažos kūrėjų grupės įgis kur kas daugiau laisvės, nes žaidimui galės skirti metus ar dvejus, o per tą laiką sukurs puikų žaidimą. Su tuo pačiu pinigų kiekiu Maskvoje išgyentumėte gal 4 ar 5 mėnesius. O stresas kaupiasi, nervinatės, pradedate daryti klaidas. Taigi, manau, kad čia labai gera vieta kūrybingiems žmonėms.
- Daugiau nei prieš dešimtmetį man nuostabą keldavo tai, kaip dešimtis JAV dolerių kainuojantys aukščiausio lygio žaidimai gali būti lokalizuojami ir prekybos centruose legaliai pardavinėjami už 10-20 litų. Kur paslaptis?
- Ši istorija prasidėjo 1998-1999 metais. Iki tol Maskvoje norint įsigyti žaidimą dėžutėje tekdavo pakloti gal 50 dolerių. Dažniausiai tai būdavo dėžutės, atgabentos iš Londono, su pridėtu žaidėjo žinynu rusų kalba. Parduodavome kelis tūkstančius kopijų – nuo 1000 iki 3000. Na, jei žaidimas išskirtinai populiarus, kaip „Dungeon Keeper“, pavykdavo parduoti 30 000 kopijų. Bet tada rinka sugriuvo ir niekas nebeturėjo pinigų. Tada pastebėjome, kad mažmeninėje prekyboje masiškai paplito piratinės žaidimų versijos. Ateini į kioską, o ten visi žaidimai, kokių širdis geidžia. Po 2 dolerius. Su tokiais nepakonkuruosi.
Bandėme įvairius argumentus. Bandėme paveikti morališkai - „reikia naudoti tik legalią programinę įrangą“. Bandėme gaminti labai gražias dėžutes – koks tikslas mokėti 2 dolerius už paprastą plastikinę CD dėžutę, jei už 50 gali gauti nuostabią dėžę. Tik kad tokie argumentai nelabai veikia, kai kišenės tuščios. Tada visi vaikai žaidė piratines žaidimų versijas. Po pamokų visi traukdavo į Mitino ar kokį kitą turgų ir nusipirkdavo kokius 20 diskų su skirtingais žaidimais. O tada visą savaitę jie žaisdavo ir žaidimais mainydavosi. Tai dėl piratavimo kultūra buvo tokia, jog žmonės žaisdavo kur kas daugiau, nei sau galėdavo leisti žmonės Vokietijoje ar JAV. Nes jie galėjo sau leisti viską. 2 doleriai už žaidimą!
Manau, 1999 metais Rusijoje buvo 5 žaidimų leidėjai. Susitikome. Vienas leidėjas - „Buka“ - pareiškė: žinote, turėtume liautis kovoti su piratavimu. Pažvelkime į jų gamybos liniją. Yra jaunuolis, kuris vagia žaidimus – jis nori būti pirmas ir, tarkime, gauna „Need for Speed“. Jis žaidimą lokalizuoja ir parduoda gamyklai, kuri pagamina 100 000 kopijų. O tada tie diskai perduodami platinimo bendrovėms, o platinimo bendrovės išvežioja diskus po kioskelius ir turgus, per kuriuos žaidimai parduodami pirkėjams. Tai kur problema? Ar galėtume pasinaudoti tais pačiais platinimo kanalais, tais pačiais kioskeliais taip, kad juose būtų pardavinėjami ne jų, o mūsų žaidimai?
Todėl buvo priimtas sprendimas nueiti pas tuos pačius platintojus, kurie platino piratinius žaidimus, bet pasiūlyti jiems visiškai teisėtus produktus už didmeninę 1,2 dolerio kainą. Visi susirinkę žaidimų leidėjai pamanė, kad „Buka“ išprotėjo, kad tai niekada nepasiteisins, o ir ta menkutė žaidimų rinka, kuri dar egzistavo, bus sužlugdyta. „SoftClub“, tuo metu platinę žaidimus žaidimų kompiuteriams, sakė „Po trejų metų vėl susitiksime prie šio stalo ir pripažinsime, kad jums nepasisekė, o jūsų modelis neveiksmingas“.
Taigi, „Buka“ buvo pirmieji. Mes jų pavyzdžiu dirbti pradėjome gal po trijų mėnesių. Gamyba buvo labai pigi – visas įpakavimas tebuvo maža plona plastikinė disko dėžutė su įdėtu popierėliu, padabintu geltona juostele. Mes tuos žaidimus pardavinėjome po 1,2 dolerio, o mažmeninės prekybos taškuose jie kainavo 2 dolerius.
Per pusę metų padėtis mažmeninėje rinkoje pasikeitė, nes mūsų produktas kainavo tiek pat, o atrodė geriau. Pamatėme, kad esant tai pačiai kainai žaidimų mėgėjai teikė pirmenybę mūsų produktams. Nes mūsų produktai veikė, juose nebuvo klaidų, juos buvo galima teisėtai atnaujinti, o tiems retiems atvejams, kai pasirodydavo inspekcija, pardavėjai galėjo jiems pamojuoti dokumentais: mes čia legaliai dirbame, negalite mūsų bausti.
Taigi, tokių žaidimų buvo vis daugiau ir daugiau, o žaidėjai, kurių piniginiai ištekliai buvo riboti, taip pat pradėjo rinktis mūsų žaidimus, nes turėjome pagalbos liniją, kuria paskambinus buvo galima pasiskųsti, kad žaidimas neveikia, ką daryti ir panašiai. Taigi, jie pajuto, kad už tą pačią kainą galima gauti produktą, kuris išbandytas ir profesionaliai išverstas, o ne piratinį daiktą, kuris visada buvo tarsi loterija: nusiperki ir nežinai, ar veiks. Per ateinančius dvejus-trejus metus pardavimai padidėjo nuo kelių šimtų iki kelių šimtų tūkstančių kopijų. Tuo metu ekonominis rezultatas jau buvo milžiniškas. Iš 200 000 kopijų galėjome uždirbti 100 000 dolerių.
Tuomet nusprendėme patikrinti, kas bus, jei pardavinėsime žaidimus už 1,4 dolerio. O jeigu 1,7 dolerio? O 2,5? Taip iš lėto per kelerius metus pasiekėme didmeninės kainos ribą – 5-6 dolerius. Darėme tai pamažu, todėl mums pavyko. 10 dolerių tapo daugiau ar mažiau standartine žaidimo kaina parduotuvėje. Manau, tai yra labiausiai balansuota kaina – ji dar leidžia žmonėms daug pirkti ir daug žaisti, o mums neša pakankamai pinigų, kad galėtume produktus pirkti iš kūrėjų.
Pačioje pradžioje žaidimų kūrėjams mokėdavome po 10 000 Vokietijos markių už žaidimą – tokia suma buvo sumokėta už teisę platinti „Gothic“ Rusijoje ir Lenkijoje. Ir jie buvo patenkinti – nei iš šio, nei iš to jiems kažkas duoda pinigų. Po kelerių metų Jau mokėdavome nuo pusės milijono iki milijono dolerių. Už žaidimo „Witcher 2“ platinimo teises vien Rusijoje sumokėjome daugiau nei milijoną dolerių. Žinoma, tai labai padėjo į Rusiją pritraukti daugiau žaidimų. Nes sumokėjus tokią sumą jie patys lokalizuodavo, jie įsiklausydavo į tavo nuomonę, padarydavo viską ko prašome.
- Man susidarė įspūdis, kad Rusijos žaidimų kūrėjai yra linkę kurti ne pardavinėjamus „didelius“ žaidimus (nors „Il-2 Shturmovik“ ir dvi „Heroes of Might&Magic“ dalys yra išimtys), o žaidimus, kuriuose pajamos gaunamos iš mikromokėjimų – ir tie žaidimai pinigus iš žmonių spaudžia kur kas labiau nei vakarietiški mikromokėjimais grįsti žaidimai. Ar aš klystu?
- Sakyčiau, globaliai visa žaidimų pramonė persislenka prie „free to play“ modelio [grįsto mikromokėjimais – red.], panašaus į senąjį „shareware“, siūliusį išbandyti žaidimą prieš perkant.
Kai Rusijoje pradėjome prekybą žaidimu „Witcher 2“, prisimenu, prekybos pabaigoje paskambinau pardavimų vadovui ir paklausiau, kiek kopijų parduota. Jis sako, kad per pirmą dieną parduotą 120 tūkst. kopijų. O tada paskambinau savo lokalizacijos grupei ir paklausiau, kiek atnaujinimo užklausų gavo tarnybinės stotys. O jie sako: 1,2-1,3 milijono.
Man tai yra aiškus ženklas: nesvarbu, ar žaidimas yra komercinis, ar „free to play“. 10 procentų už jį mokės, 90 procentų ims nemokamai. Jei žaidimo modelis yra „free to play“ - jie išsišiepę griebs, kaip kad „World of Tanks“. O jei uždėsi kainos etiketę, jie vogs. Jie atsisiųs piratinę kopiją. Panašu, kad yra kažkoks dėsnis: pinigus mokančių klientų yra nuo 10 iki 30 procentų. 100 procentų mokančių nebus niekada.
Labai seniai kalbėjausi su vyrukais iš „Firaxis“, kūrusiais „Civilization V“. Paklausiau jų – ar planuojate kokius nors atsisiunčiamus papildymus (DLC). Jie sako „Taip“. Tada klausiu „O kaip juos pardavinėsite?“ O jie man: „Na, bus kelios rinkmenos, kurias reikės įrašyti į tam tiką direktoriją“. O tada aš klausiu: „O kas draudžia tas rinkmenas dar ir draugams nukopijuoti, kad jam nieko mokėti nereikėtų?“ Jie sako: „Niekas“. Tada jiems sakau „O tai nenorėtumėte įdiegti kokios apsaugos nuo kopijavimo ar kažko panašaus?“ „Na, galėtume skirti kokį mėnesį apsaugos priemonių kūrimui, bet tai apsunkins visų gyvenimą. Gal įtikintume 5 procentais daugiau žmonių pirkti papildymą. Arba tą mėnesį galėtume skirti kito papildymo kūrimui. Iš to uždirbsime 4-5 kartus daugiau pinigų“.
Tai kokia gi nauda bandyti priversti ką nors žaidimą pirkti, jei gali tiesiog dirbti savo tiesioginį darbą ir taip susirinkti daugiau pinigų? Manau, tai labai svarbus, teisingas požiūris: jei turi gerą komandą, kuri gerą žaidimą, žmonės norės už jį sumokėti. Piratavimu labiausiai nepatenkinti vidutiniokai, kurie gamina prastus žaidimus ir jiems tenka spausti žmones už tai susimokėti. Tokiems nepritariu. Jei tavo žaidimas geras, tai bus ir komercinė sėkmė. Dauguma žmonių yra geranoriški ir sąmoningi, jie sumokės už žaidimą, jie sumokės už muziką.
Manau, galima teigti, kad azijietiškas „free to play“ modelis yra agresyvesnis, ir jis daro įtaką rusiškam modeliui. Manau, bet esant bet kokiam verslo modeliui pasitaikys žmonių, kurie tokiu modeliu piktnaudžiautų.
Įsivaizduokite kompaniją, kuri gauna pajamas iš „free to play“ žaidimų ir ketina parduoti savo akcijas. Kelis mėnesius jie bandys pagerinti savo finansinius rodiklius spausdami kiekvieną centą iš žaidėjų iki akcijų pardavimo. Žaidėjų dėl to prarandama, bet tai nesvarbu. Žinoma, žmonės gali turėti noro piktnaudžiauti bet kokioje sistemoje.
Panašiai juk yra ir dėžutėmis parduodamų žaidimų rinkoje. Vienas vyrukas iš THQ yra pasakęs, kad dėžutėje galima parduoti ir plytą – svarbu tik kad dėžutė būtų pakankamai graži. Fizinių žaidimų rinkoje taip pat tuo piktnaudžiaujama. Galima pagaminti nuostabų viršelį, prirašyti gražių tekstų ir prakišti vidutinį žaidimą. Manau, mūsų logika tokia – galime pagaminti aštuonis gerus žaidimus ir du prastus. Pardavimams tai nepakenks. O jei prastus žaidimus gaminsi dažniau, žmonės neteks pasitikėjimo.
Man susirūpinimą kelia tai, jog „free to play“ žaidimus žaidžia jaunesni žmonės, kuriems lengviau išleisti pinigus internetu, nei nusipirkti dėžutę parduotuvėje už didesnė sumą. Manau, kad tai suteikia daugiau galimybių piktnaudžiauti. Dėl to ir kuriami įvairūs ribojantys įstatymai, išpardavimų žaidimų viduje ribojimai. Štai Vokietijoje draudžiama negalima reklamuoti nepilnamečiams, negalima reklamuoti žaidime parduodamų daiktų, negalima reklamuoti tam tikrų išpardavimų. Manau, kad tai yra gerai – manau, tai nekenkia geriesiems žaidimų kūrėjams ir gali užkirsti kelią blogiosioms bendrovėms, kurių tikslas – tik susirinkti pinigus, piktnaudžiauti sistema.
- Maskvoje praėjusį mėnesį vyko konferencija „DevGAMM“. Joje dėvėjote tuos pačius marškinėlius su Lietuvos vėliava. Ar nebuvo jokio priešiškumo iš kitų konferencijos dalyvių? Nes Apklausos rodo, jog statistiškai Lietuva vertinama kaip viena Rusijai priešiškiausių šalių.
Kartą Maskvoje pietavau su draugu. Jis sako: „Keliesi į Vilnių? Bet juk tai toks š***nas miestas!“ O aš jo klausiu: „Tu ten buvęs?“ „Ne.“ „Tai iš kur žinai, kad tas miestas š***nas?“ „Tai kad visas jaunimas išvažiavo, liko tik nusikaltėliai, ten nėra pinigų, nėra elektros, o infrastruktūra kaip po karo, visiškai sunaikinta.“ O jis atrodo kaip visai protingas žmogus, dirba programuotoju bendrovėje „Yandex“. Na ir sakau jam: „O kodėl tau neaplankius Vilniaus?“ „Man? Aplankyti Vilnių? Gal dar norėtum, kad ir į Siriją važiuočiau?“
Nežinau iš kur tokios kalbos. Gal iš dalies propaganda taip žmones veikia. Bet jei esate tarp žmonių, kurių IQ yra tam tikro aukštesnio lygio, tai jokių problemų nekelia. Dėl marškinėlių tikrai jokių nepatogumų nebuvo. Ir manau, kad daugelis žmonių Lietuva labai domėjosi, o kai kurie jų jau ir persikėlė. Manau, nereikia to vertinti kaip didžiausio gyvenimo sprendimo, kaip paso sudeginimo. Reikėtų žvelgti taip: važiuoju į Vilnių, padirbėsiu metelius, o jei patiks, galbūt norėsiu ir ilgesniam laikui pasilikti. O jei patiks ir po penkerių metų, gal kils noras ir pasą pasikeisti. O gal ir ne.
Manau, dabartiniame pasaulyje, jei esi žaidimų kūrėjas, turi daug laisvės: gali dirbti iš Italijos, iš Ispanijos, iš JAV – iš kur tik patinka. Tokį sprendimą turi priimti kiekvienas.
Mane Vilnius vilioja tuo, kad, buvęs daugelyje šalių, galiu įvertinti, jog štai, sėdžiu sau restorane su šunimis, valgau gardžias, protingai kainuojančias salotas, o prieš akis – graži bažnyčia, graži Prancūzijos ambasada, žmonės malonūs ir kalba su manimi tokia kalba, kokia juos pats užkalbinu. Man tai – unikali daugelio mažų veiksnių kombinacija. Žmonės, kurie dar nėra tiek keliavę, gali sakyti, kad Kalifornijoje oras geresnis. Sutinku. Bet gyvenant Kalifornijoje iki tokios vietos tektų važiuoti automobiliu – na, nebent jeigu gyventum labai ribotoje teritorijoje Santa Monikoje ar San Franciske. O dar Kalifornijoje yra 10 procentų pajamų mokestis – jis taikomas viskam, už ką moki. O dar ir gatvėje su niekuo negalėsi pasikalbėti rusiškai.
Tiesiog noriu pasakyti, kad Vilnius neturi kokių nors pavienių išskirtinių savybių. Bet daugybės smulkmenų kombinacija sukuria aplinką, kuri iš tiesų patraukli. Manau, tai ideali aplinka mūsų studijai būti, augti ir kurti, kur žiemą galėtume sėdėti sau priešais židinį ir kalbėtis apie kuriamus žaidimus.
Visuose miestuose, kuriuose buvau, tai šio trūksta, tai to trūksta, tai ano. Manau, čia radau kombinaciją, kuri motyvuoja būti kūrybingu. Na, bet kaip yra iš tikrųjų pamatysime po metų. Kol kas – viskas puiku.
- Toje pačioje „DevGAMM“ konferencijoje vyko pokalbis apie edukacinius žaidimus. Tiesa, daugiausiai apie tokius žaidimus, kurie moko viduramžių istorijos. O ar įmanoma sukurti tokių žaidimų, kurie būtų naudingi mokantis fizikos, chemijos, matematikos? Iki kokio sudėtingumo lygio tai būtų įmanoma, jei apskritai įmanoma?
- Tai, mano manymu, yra vienas didžiausių iššūkių. Daug kas tai bandė, daug kam tai nepavyko. Manau, tik dabar pradeda atsirasti žaidimai, kurių pagrindas yra kalba. Jų kūrimui prireikė 20 metų. Veikiausiai sakyčiau, kad per žaidimus galima žmones išmokyti galvoti logiškai, įsiminti kelis konkrečios situacijos parametrus ir keičiant tuos parametrus keisti situaciją.
Tarkime, esate vaikas, žaidžiantis realaus laiko strateginį ar bet kokį kitą strateginį žaidimą, puikiai suprantate sistemos nustatytus apribojimus. Suprantate, kad galime negalite padaryti štai to, nes tada tas, tas ir anas nutiks blogai, todėl reikia mokėti paskirstyti savo išteklius. Manau, tai vaikams padeda subalansuoti mąstymą. Duokite vaikui 100 dolerių – nueis, išleis ir ateis paprašyti daugiau. O jei vaikas prieš tai bus žaidęs „SimCity“, jis žinos, kad turi pinigus paskirstyti: jis pagalvos, kad reikėtų 50 dolerių skirti tam, 30 anam, dar 20 trečiam. Manau, tai labai gerai.
Bet kalbant apie fiziką... Na, nežinau. Yra keletas žaidimų, kurie nagrinėja biologiją baziniame lygmenyje ar fiziką – galima pamatyti, kaip veikia gravitacija ar dalijasi ląstelės. Manau, ateityje ir daugiau tokių žaidimų bus. Bet yra tam tikra riba. Nesu tikras, kad įmanoma tą barjerą peržengti ir suteikti daug informacijos apie ką nors taip, kad tai būtų patrauklu. Nežinau, ar galima per žaidimus mokytis chemijos. Galbūt tik iki tam tikro bazinio lygio.
- O kaip jūsų pačių kuriamas žaidimas „Gremlins“? Kaip jam sekasi?
- Pirmą kitų metų ketvirtį ketiname pradėti atvirus „beta“ versijos bandymus. Tai yra „steampunk“ stiliaus strateginis žaidimas ėjimais su kortų mechanikos elementais. Turiu žmones, kurių patirtis žaidimų kūrimo rinkoje yra vidutiniškai apie 10 metų. Žvelgiant iš šios perspektyvos visi norime sukurti kažką iš tiesų gero. Mano programuotojui – 48 metai, taigi, jis tikrai neužsiims eksperimentavimais ir nekurs „Fallout“ „free to play“ interneto žaidimo. Jis labai realistiškai vertina tai, ką nori sukurti – o dabar jis nori kurti iš tiesų gerą žaidimą.
Dizaineris šioje srityje dirba jau 12 metų, jis yra dalyvavęs jau trijų žaidimų kūrime. Jis nori išleisti šį žaidimą ir džiaugtis tuo, kas išleista. Dailininkas domisi istorijos rekonstrukcija, jis žaidimui suteiks Viktorijos eros „steampunk“ detalumo.
Susibūrę į vieną vietą turime vieną tikslą – sukurti kiek įmanoma geresnį žaidimą. Nenorime jokių kompromisų. Nes šiame gyvenimo etape galime tiesiog žaisti – mums nebereikia įrodinėti, kad mokame kurti skirtingus žaidimus. Norime sukurti kažką, kuo galėtume didžiuotis, kas teiktų žmonėms džiaugsmo. Manau, tai yra priežastis, dėl kurios taip gerai sutariame ir galime dirbti iš atskirų vietų, be sėdėjimo tame pačiame biure. Nes kiekvienas komandos narys prabunda ir klausia savęs: „Kaip galiu tą žaidimą pagerinti? Kaip galiu paankstinti jo išleidimą?“
Kol kas yra keturi pagrindiniai dirbantys žmonės, o čia pabandysiu pasamdyti dar du žmones. Tai bus įdomus eksperimentas – paimti du naujus žmones čia ir suleisti juos su keturiais jau turimais patyrusiais žmonėmis. Pamatysime, ar tai suveiks.
- Dėkoju už pokalbį.
