Visokio plauko lietuviškos kepyklos, regis, tiesiog dievina ir yra kone patologiškai įsikabinusios visko, kas prancūziška – Paryžiaus šansonai ir fasonai ir prancūzės gražiausios moterys pasaulyje (man tai lietuvės gražiausios arba dar juodbruvos italės – aš moteris, ir aš žinau).
Deja, neturiu absoliučiai jokio žavėjimosi ta šalimi (skirtingai nuo jos kepinių), nors savo laiku ne tik kad galėjau padoriai susikalbėti prancūziškai, bet ir esu jaunystėje vieną vasarą praleidusi Pietų Prancūzijoje, kur Nica atrodė labai įspūdinga, o Monakas nurovė stogą. Ir dar mes gyvenome tokioje izoliuotoje nuo žmonių pilyje Prancūzijos pietų kalnuose, kur papėdėje buvo nedidelis kaimelis su vienintele veikiančia kavine.
Ta kavinė turėjo baisiai nusenusį pusiau laukinį kudlotą milžinišką šunį – aš iki šiol atsimenu save ten nuoširdžiai sriaubiant puodelį cappuccino, kol vėjas barškino atlapotas senoviškas langines ir šalimais amsėjo tas šuo (tik neklauskite miestelio pavadinimo, neatsiminsiu nė už ką, praėjo dvidešimt metų ir tais laikais neegzistavo mūsų kiekvieną žingsnį paslaugiai fiksuojančio google‘as).
Pseudo prancūziški kepyklų pavadinimai Lietuvoje („Boulangerie“, „Mon Ami“, „La Petite Patisserie“) man skamba ne tik pretenzingai, bet ir juokingai, įskaitant ir „Kler e Kler“. Suprask, kremas, ekleras – ūūū, kokie mes iš savęs laužiantys trendą ir madą, nors tokio žodžio prancūzų kalboje net nėra. „Ekleras“ būtų verčiamas į éclair (prancūzų k.). Man šitai atrodo taip pat juokinga kaip Turkijoje Antalijoje matytos parduotuvės su iškabomis „Gucci“, o viduje parduoda prastai padirbtas plastmasines tašes su feikiniais nukopijuotais logotipais. Toks ir „Gucci“.
Kaip jau supratome iš pavadinimo, „Kler e Kler“ yra eklerinė, todėl koncentruojasi į eklerus. Aš eklerų nemėgstu, todėl užsisakau gabaliuką „Sachertorte'o“, kuris nesuprantu, kaip pagal prancūzišką strategiją čia atsirado, – tipiški lietuviai, kur visko, kaip kokioj baltoj mišrainėj eklektiškai primakaluota – nuo prancūzų iki austrų. Bet sužadina mano smalsumą, tai – kodėl gi ne.
Užsisakau taip pat kruasaną (be nieko) ir paprašau bandelės su aguonomis išsinešimui. Dar, matau, ten gulint macaroons‘us ir įvairių rūšių bandeles.
Noriu pasiimti maloniai nosį kutenančios veganiškos kavos, bet tenka nusivilti – kavinė neturi ir nenaudoja augalinio pieno. Užsisakau šotą espresso. Manau, kad yra labai drąsu išrankiam Vilniaus vartotojui neturėti pasiūlyti augalinio pieno. Jūs šituo būdu prarandate didelę rinkos dalį, tačiau galbūt tokia jūsų strategija, aš nežinau.
Originalų „Sachertorte'ą“ pirmąkart paragavau kokiais 2006-aisiais jo kilmės šalyje Austrijoje, Vienoje, kur komandiruotėje mane su juo supažindino kolegė, milijonieriaus dukra, savo laiku augusi ir Vienoje, kituose didmiesčiuose. „Sachertorte'as“ yra tapęs Austrijos suvenyru ir tautiniu desertu it koks Mozartas tapęs austriška muzikine ikona, o kalbant apie maistą – maždaug taip, kaip Lietuva yra asocijuojama su šakočiu (tik, čia, sutiksite, labai skiriasi rafinuotumo lygis).
„Sachertorte'ą“ sukūrė konditeris Franz Sacher dar 1832-aisiais, sakoma, princui Klemens von Metternich, kuris reikalavo naujo ir originalaus deserto. Torto pagrindą sudaro biksvitas, keletas (tam tikroje recepto varijacijoje – tik vienas) abrikosų džemo sluoksnių ir šokoladinis glaistas. Originaliai jį atsimenu labai koncentruotą, kone braunio konsistencijos.
Nedidelius itin stilingai į dėželę supakuotus „Sachertorte'us“ parduoda Vienos oro uoste (Flughafen Wien-Schwechat) – atsimenu, kaip uoliai juos pirkdavau lauktuvių šeimai į Stokholmą, todėl jis man asocijuojasi su šiluma ir saugumu. Originalus gaminys dabar yra įkainuotas nepigiai – 65 Eurų už kilogramą (galite išgūglinti patys internetinę parduotuvę ir apžiūrėti, kaip nuostabiai jis atrodo). Vienos kavinėse tortas įprastai serviruojamas su plakta grietinėle – kaip atsvara tam labai koncentruotam skoniui (panašiai kaip kad kava yra skiedžiama pienu).
Pasižiūrėkite į nuotrauką to „Sachertorte'o“, kurį gaunu „Kler e Kler“ ir patys padarykite išvadas, kiek jis atliepia originalą. Čia tas pats, kaip užsidėčiau pačiūžas, klibinkščiuodama nueičiau ant ledo Akropolio ledo arenoje, atlikčiau piruetą ant nosies ir garsiai šaukčiau: „žiūrėkit, aš dailiojo čiuožimo meistrė!“. Taip toli iki originalo – kaip nuo Žemės iki Mėnulio. Aš net siūlyčiau jiems pavadinimą skubiai pervadinti į bet kokį ir nedaryti gėdos originaliam „Sachertorte'ui“: jų variantas yra vidutinės kokybės biskvitas su pigiu šokoladiniu glaistu, net nebūčiau tikra dėl jo autentiškumo. Taip, jis turi tortui būdingą abrikosų sluoksnį, ir visi ingredientai – gerokai taupant ir skiedžiant – ko gero, yra ten. Bet rezultatas – kaip parfumuotas plastikinis kepinys su šiek tiek kakavos miltelių.
Dabar – apie kruasaną, čia apdairiai pavadintą rageliu. Jis labai stipriai pateisino ragelio vardą. Jeigu esate ne jaunesnis nei mano kartos, tikriausiai atsiminsite sovietiniais laikais parduodamus ragelius, kuriuos noriai valgė ir vaikai, nes mums daugiau nelabai buvo ko valgyti ir visi augdami aštuoniasdešimtaisiais devyniasdešimtaisiais kentėjome nuo avitaminozės ir silpno imuniteto. Tie rageliai būdavo labai sausi, o pastovėję keletą dienų virsdavo džiūvėsiais. „Kler e Kler“ kruasanai yra sukryžmintas sovietinis ragelis su prekybcentrio kruasanu. Tiesą sakant, man kruasanai iš „Maximos“ šiuo atveju yra skanesni ir labiau panašios struktūros į originalo nei šitas.
„Kler e Kler“ kruasano sausumas matosi dar iš už prekystalio. Nuotraukoje taip pat gerai matosi jo struktūra – kur jau ten, dėl dievo meilės, žymieji kruasano sluoksniai. Nerasta. Perlaužus nesimato sluoksninės tekstūros, kas ir daro tikrąjį croissant kruasanu. Taip pat nesijaučia sviesto – akivaizdžiai taupoma, nes čia viršų ima miltai, ne sviestas. Tikras kruasanas paėmus į rankas palieka sviestinį pėdsaką – rankos išsiriebaluoja. Čia – jokio pėdsako, tik nusivylimas ir liūdesys. Kruasanas, žinoma, atlieka savo darbą – ir pamaitina, ir užpildo skrandį, bet aš atėjau mėgautis, ne valgyti.
Apie kavą – dėl espresso nusiskundimų neturiu. Stabiliai kartus ir gana sodrus. Apie pupeles nepaklausiau ir nevaizduosiu ekspertės, kad man jos jaučiasi kaip iš kavos sostinės El Salvador. Kokios bebūtų, jos atlieka savo darbą ir atrodo stabilios.
Servisas: negali sakyti, kad prastas, pardavėjos ir indų nurinkėjos sukasi greitai, mikliai nurenka indus ir išvalo stalus (man turbūt nėra nieko baisiau už valandų valandas paliktus puodelius išėjus lankytojams – šito, deja, daug prisižiūrėsi turistinės grandies kavinėse Stokholme vasarą, kada krūviai dideli ir kavinės neturi pakankamai personalo). Aptarnavimo problemų nematau.
Interjeras. Prekybcentrinis, užtat tikrai gerai apšviesta. Netoliese eskalatorius. Nelabai jauku ir ilgiau sėdėti nesinori.
Publika: Šalia sėdi jaunos merginos, kurių kas antras žodis yra rusiškas keiksmažodis. Tikrai niekuo neprimena publikos, kurią aprašiau savo pirmojoje apžvalgoje čia. Ne visiškai mano kontingentas. Taip pat nemažai senjorų. Dauguma staliukų užimta, klientūra kavinė nesiskundžia.
Kainos: už tris desertus ir espresso susimoku beveik devynis eurus. Orientuojamasi į neišrankų vartotoją.
Mano vertinimas: puikiai suprantu, kad prekybos centre būtų sunku rasti kažką ypatingo, autentiško ar originalaus, išskyrus galbūt „Mon Ami“ tinklą, kuris dažniausiai glaudžiasi būtent prekybos centruose, todėl aš kažko nuostabaus nesitikėjau, bet apibendrinant – labai nuvilianti patirtis. Liūdna. Du miniatiūriniai kavos puodeliai iš penkių.
Autorės instagramas su užkulisiais: https://www.instagram.com/vladadapkos/?hl=en
„Kler e Kler“ Ozo g. 25, Vilnius
Telefonas +37067344099
Darbo laikas: nuo pirmadienio iki sekmadienio 8.00 – 22.00
www.klerekler.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (6)