Praeivių gatvėje nėra. Skrosdamas pusės Baltijos jūros dydžio balas (beveik) nuskuba vienas kitas automobilis – visi dar įsikuitę lepinasi šiltais patalais ir greičiausiai, šelmiai, geria kavą lovose, kaip kad daro visa normalioji pasaulio pusė. Tuo tarpu visokie frykai, prabudę penktą ryto (sveiki), jau spėjo pasportuoti, o taip pat skaudančius raumenis specialiu volu prasivoluoti ir šovė iš namų su pirmais gaidžiais. Bet čia miestas, čia gaidžių neturim, užtat kelių erelių gausu.
Atvykstu į kepyklą „Crustum“ Rinktinės gatvėje be penkiolikos devynios ir tik tada atsimenu, kad ją atidarys, kad juos kur velniai, tik devintą. Ir kaip aš pamiršau – taigi prieš valandą tikrinau darbo grafiką (haha). Straksiu nuo kojos ant kojos ir nežinau, ar eiti į kitą vietą (bet kur? Viskas uždaryta ir aš nenusiteikus kėblinti du kilometrus iki Gedimino prospekto – arba gal mažiau? Bet vis tiek nenusiteikus ir reikalauju kavos čia ir dabar) ar stovėti ir laukti lauke (matote, su mano kantrybe net ir penkių minučių laukimas mane pastato į labai negerą čakros lygmenį). Ačiū netoliese įsikūrusiam „Caffeinui“, kad mane priėmė į vidų nepasaint to, kad jie irgi dar buvo užsidarę. Man tai yra liūdna ir labai norėtųsi matyti Vilnių kaip mano miestą Stokholmą, kada rytais – ypač savaitgaliais – kavines nutūpę visi, kas kruta, guli vėžimėliuose ar bent jau juda su ruliatoriais – nuo ką tik gimusio, jaukiai įsisupusio į paklotus smagiai į šurmulio taktą parpiančio kūdikio, iki vos pakrutančio senolio, kuris prie savo rytinės kavos varto popierinį laikraštį.
Šitų dalykų man skausmingai trūksta Vilniuje.
Lygiai devintą ateina „Crustum“ darbuotoja ir atrakina įėjimą iš Rinktinės gatvės (vėliau aptinku, kad yra įėjimas ir iš aikštės pusės). Kavinė-kepykla yra apdairiai įsikūrusi verslo rajone, kuris darbo dienomis – net neabejoju – generuoja jiems dosnią lankytojų iš aplinkinių ofisų dozę, o taip pat netoliese stovinčio viešbučio.
Išlaikau pozityvų požiūrį, užsisakau bandelę su obuoliais, bandelę su varške ir pasiimu spurgą su džemu išsinešimui. Užsisakau espresso macchiato su avižų pienu. Į mane žvelgia gausybė desertų, ir, išduosiu, esu keletą jų ragavusi ankstesnių vizitų metu, kai dar nerengiau apžvalgų, bet jie man didelio įspūdžio nepadarė. Kaip ir stebino tas faktas, kad darbuotojos prekybos centre „Ozas“ įsikūrusiame „Crustum“ nesugebėjo išvardinti desertų ingredientų.
Aplinka/ interjeras: švaru, erdvu, šviesu ir jauku. Didžiulis privalumas. Ant sienos nupieštas milžiniškas žvirblis, suprask, lesa trupinius, kaip miela.
Iš savo pasirinkto staliuko matau Rinktinės gatvę – dabar visiškai tuščią ir be praeivių, tačiau suprantu, kad darbo dienomis to veiksmo daugiau ir ten greičiausiai malonu gurkšnoti kavą stebint aplinką.
Kava: prasti reikalai. Gal atsimenate, prieš gerus dvidešimt metų vaistinėse būdavo galima įsigyti, jei neklystu, lietuvių gamybos kofeino tabletes (gal ir dabar galima, nesidomėjau). Nesu tikra, kokia buvo jų paskirtis – aš jas gerdavau tuomet, kai neturėdavau galimybės išgerti kavos. Kol nuryji, jos būdavo rūgščios ir nemalonaus skonio – kaip vaistai, bet gerai atlikdavo savo darbą ir kofeinizuodavo kavos maniakų smegenis.
„Crustum“ espresso macchiato man primena tą kofeino tabletę, kuri yra sukryžminta su pjuvenomis, ir net avižų pienas čia nepadeda.
Nueinu teirautis apie kavos pupeles – pasirodo, jie pardavinėja savo maltą kavą – matau puikuojasi atvežtos pupelės iš Costa Rikos, Brazilijos, Tanzanijos, Kolumbijos. 100 proc. arabika, parašyta. Teoriškai skamba neblogai, bet tai netaiso situacijos.
Po prastos kavos man gali pradėti skaudėti skrandį. Taip ir atsitinka.
Gerai jau, baigiu smagintis, kepiniai tvarkoj. Daugiau neturiu ką pridėti. Bandelės struktūra atrodo klasikinė, tešla tokia, kokia turėtų būti. Obuolinis įdaras man rėkte rėkia nuo cukraus pertekliaus, bet, man regis, lietuviai taip kepa obuolinius desertus. Varškinė bandelė man tinka vien jau dėl to, kad mes Švedijoje tokių negauname – varškė yra grynai lietuvių prerogatyva. Švedai apskritai neturi tokios varškės, kokia yra parduodama Lietuvoje. Jie turi tik grūdėtos varškės alternatyvą, taip pat ir be laktozės, ko nemačiau čia. Abi bandelės – vidutinio, patenkinamo auksinio lietuviško standarto, kiek geriau už tokias prekybcentriuose.
Dar – kaip man pasiseka. Kavinėje tą dieną dalina raugą duonai. Pasiimu gražiai supakuotą džiovinto raugo stiklainį – bus sūnui kepimo, kai atskris pas mane į Vilnių (kepimas yra vienas jo hobių).
Lankytojai/ publika: be manęs daugiau nieko nėra, todėl sunku vertinti. Užklysta pora pavienių vienišų rytinių bimbinėtojų po dar miegančią sostinę, užsisako kažką išsinešimui.
Servisas: išskyrus tą nesusipratimą apie neatidarytas duris – puikus. Maloniai pakonsultuoja apie pupeles ir bendrauja labai mandagiai.
Už tris kepinius ir kavą susimoku 6.65 Eur.
Atskiras pagyrimas už tai, kad nebando savo pavadinimo mistifikuoti į lietuvių taip pamėgtus boulangerie ar patisserie, taipgi nebando kaip nors idiotiškai lietuvinti, pavadindami kavinę, pavyzdžiui, krunkšt krunkšt arba gurkšt. „Crustum“ yra tik trupučiuką pretenzingas žodis, skamba neutraliai ir tikrai dešimt kartų geriau, nei mano aprašytasis „Kler e kler“.
Kava prasta – nežinau, ar jie naudoja skirtingas pupeles skirtinguose padaliniuose, bet „Oze“ gėriau žymiai geresnę jų espresso macchiato kavą.
Todėl mano ankstesnė patirtis „Crustum“ kavinei ištempia už pakarpos tris kavos puodelius iš penkių ir laikykite mane dosnia.
Užkulisiai – mano instagrame.
„Crustum“ Rinktinės g. 5, Vilnius
Telefonas: +37065265309
Darbo laikas: nuo pirmadienio iki penktadienio 7.00–20.00, šeštadienį ir sekmadienį 9.00–20.00
www.crustum.lt
