Pievoje bėgiojantys kolių veislės šunys netrukus primena daugelio pamėgtą serialą „Lesė“. Gintarė Urbonavičiūtė, užsiminus apie šį personažą, pasakoja, kad serialas iš tiesų turėjo teigiamos įtakos kolių populiarumui, bet sukūrė mitą, kad tai vaikams skirtas šuo. Kolių veislyno „Auksinė žvaigždė“ įkūrėja tvirtai įsitikinusi, kad bet koks šuo turi būti perkamas suaugusiajam. Būtent tėvai turėtų pratinti ir mokyti tiek šunį, tiek vaiką bendrauti tarpusavyje.

„Su koliais gyvenu nuo pat gimimo – ir tėvai, ir močiutė juos augino. Vienu metu nugaišo mūsų kalytė ir buvo labai sunku įsigyti naują šios veislės šunį. Tuo metu Lietuvoje jų beveik nebuvo likę. Radome tik vieną veislyną, kurio vados ilgai laukėme. Gimus šuniukams, įsigijome sabalinės spalvos kalytę.”

Po kurio laiko užsienyje surastoje vadoje buvo likę du patinėliai, kuriuos Ginatrės šeima nusprendė taip pat auginti. Augintiniai buvo perspektyvūs, jiems puikiai sekėsi dalyvauti parodose.

„Mano visai šeimai labai patinka kolių išskirtinis charakteris. Jie nelabai šuniški – viską apgalvoja, mąsto, jie tokie inteligentai. Namuose jie viską supranta iš akių, nereikia specialios dresūros.“

„Purinos“ socialinio projekto tikslas – paskatinti žmones atsakingai rinktis būsimų augintinių veisles ir nesivadovauti mitais apie jas. Dalis stereotipų galioja ir kolių veislės šunims.

„Lietuvoje ši veislė nelabai populiari. Dauguma žmonių kolių bijo dėl jų kailio, mano, kad su juo labai daug darbo. Tačiau tai – tik mitas. Tiesiog šunį kas dieną reikia pašukuoti, bet jokių ypatingų kirpimų nereikia. Kolis yra aviganis, jis savaime apsivalo kailį, be to, jo poplaukis niekada nesušlampa – vanduo nubėga kaip nuo žąsies. O ir jo šėrimasis nėra toks baisus – jis šeriasi tik poplaukiu, o viršutinis kailis lieka. Koliai kailio nemėto – jį reikia iššukuoti ir tiek.“

Koliai – labai draugiški, ištikimi šeimininkui – jeigu jau įsigijai šį šunį, tai visam gyvenimui. Jie puikiai prisitaiko prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų, lengvai prisitaiko prie naujos aplinkos.

„Jiems kur kas daugiau streso kyla, jei pasikeičia šeimininkas, o štai prie naujos vietos jie prisitaiko lengvai. Taip pat jie labai paklusnūs dresūrai, daug mano veistų šunų užsiima agility, obedience sportu, žmonių paieška. Auklėjant kolį neveikia griežtumas – sugadinsi savo santykį su juo, o šuo taps užsispyręs kaip ožys. Jei jis kur nors nenorės eiti, o jį timptelėsi per prievartą, tai jis dar labiau „užsiožiuos“ ir neis. Su juo reikia tik pozityviai bendrauti – užtenka motyvuojančių žodžių, padrąsinimų.“

Gintarė pasakoja, kad koliai yra savarankiški šunys. Pirmiausia jie linkę pagalvoti, ar verta atlikti kokį nors veiksmą ir kokią naudą iš to gaus. Šie šunys turi tvirtą charakterį, tad šeimininkas, norėdamas suprasti savo augintinį, turi išmokti su juo bendrauti ir skirti pakankamai laiko ryšiui kurti.

„Koliai dar vadinami škotų aviganiais, jie kilę iš Škotijos, veisti ganyti avis, todėl labai savarankiški – vieni į kalnus bėgdavo atvesti avių. Jie yra labai nuovokūs. Bėgant laikui veisėjai atkreipė dėmesį į kolius dėl jų grožio, elegancijos, tad pradėjo vis labiau veisti parodoms, vis labiau gražino. O XVIII a. pabaigoje jau buvo galutiniai suformuotas ir patvirtintas veislės standartas. Šiuo metu daugiau avims ganyti žmonės renkasi borderkolius, tačiau vis dar yra kolių, kurie turi išlikusį labai stiprų ganymo instinktą, bet ne visi. Dabar koliai labiau šeimų, parodiniai, sporto šunys.“

Tinkamai išauklėjus kolį ir pamokius vaiką, kaip bendrauti su augintiniu, jie gali tapti gerais draugais. Prieš įsigyjant šios veislės šuniuką svarbu pasitarti su veisėju, kuris iš vados mažylių labiau linkęs bendrauti su vaikais, o kuris jų privengia. Koliai puikiai sugyvena su kitais šunimis ir katėmis.

Foto: Viliaus Kavaliausko nuotr.

„Kolių kailis būna trispalvis, marmurinis ir sabalinis (vyrauja nuo auksinės ir raudonmedžio spalvos). Šių šunų dydis svyruoja nuo 51 iki 61 centimetro, priklausomai nuo lyties, anatomijos, kaulų stambumo. Optimalu, jei šuo sveria apie 18–23 kilogramus. Patino svoris gali būti iki 30 kilogramų.”

Gintarės požiūris į augintinius atitinka „Purinos“ socialinio projekto vertybes – įsigytas šuo tampa šeimos nariu. Veisėja pasakoja, kad išleidžiant šuniukus į naujus namus neretai tenka nubraukti ir ašarą, nes kiekvienas mažylis tampa artimu, atsiranda ryšis su jais.

„Šuniukas, skirtas namams, kainuoja apie 300 eurų. Man kartais svarbiau geri šeimininkai, o ne kaina, už kurią galiu parduoti šuniuką. Geri augintojai yra tie, kurie domisi veisle, kartu su šunimi keliauja, linkę palaikyti ryšį su manimi. Tai yra tie žmonės, kuriems šuo yra tikras šeimos narys.“