„Gyvūnas nesupranta, kad jis kitoks. Kiekvienas jų gyvenimu gali džiaugtis vienodai.“ Tokia mintimi prasideda kauniečio Andriaus Morkūno ir augintinio istorija. Jaunas vyras su australų aviganiu Rumiu aktyviai užsiima šunų vikrumo sportu (angl. agility), kartu leidžia laisvalaikį ir vienas kitą jaučia iš menkiausio judesio. Stebėdamas jauną vyrą, bendraujantį su augintiniu, nė neįtartum, kad Rumis negirdi savo šeimininko komandų, nes yra kurčias. Savo nepaprastą istoriją Andrius pradeda nuo vaikystės prisiminimų ir tuomečio aplinkinių požiūrio į gyvūnus.

„Augau kaime, todėl visą gyvenimą buvau apsuptas įvairiausių gyvūnų – ne tik šunų, kačių, bet ir galvijų bei įvairių laukinių gyvūnų. Deja, kaime supratimas apie gyvūnus šiek tiek kitoks nei mieste. Kai aš augau, šunys kaime atlikdavo, o kai kur dar ir atlieka signalizacijos ir sargybos funkciją. Visada svajojau apie šunį namuose, bet tėvai leido auginti tik katę. Kaimo žmogui anksčiau būdavo sunku suprasti, kad šuo puikiai gali gyventi kartu namuose. Svajonė tapo realybe, kai išvažiavau gyventi į miestą.“

Po poros metų gyvenimo mieste Andriaus akys užkliuvo už skelbimo apie parduodamus šunis. Taip skelbimas po skelbimo vyras pradėjo ieškoti augintinio. Tada dar tiksliai nežinojo, koks turėtų būti jo svajonių šuo.

„Norėjosi draugo, ištikimo kompaniono, kuris sekiotų paskui mane, bet neįsivaizdavau, kokios veislės šuns man reikia. Visi jie man buvo gražūs, bet kažko vis pritrūkdavo. Paieškos truko tol, kol pamačiau skelbimą apie kurčią australų aviganį. Pasiskaitęs apie veislę, gerai apgalvojęs, ar man tikrai tiks toks aktyvus šuo, dar kartą įvertinęs finansines galimybes, drebančioms rankomis surinkau nurodytą telefono numerį ir paskambinau į veislyną.“

Netrukus po pirmojo skambučio vyras išsiruošė į pirmąjį susitikimą su būsimu augintiniu. Vos tik šeimininkai Rumį išleido iš automobilio, jis pribėgo prie Andriaus ir priekinėmis kojomis į jį atsirėmė, nors šuo iki tol buvo nedrąsus ir sunkiai pasitikėdavo svetimais žmonėmis.

„Štai tada svajonė auginti šunį namuose išsipildė. Gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Teko priprasti prie priverstinių rytinių ir vakarinių pasivaikščiojimų, susipažinti su labai daug naujų žmonių, tarp jų ir savo gyvenimo meile. Gyvenime atsirado naujų pomėgių: vikrumo sportas (angl. agility), žmogaus paieškos treniruotės, paklusnumo ir lėkščiasvydžio treniruotės. Rumio dėka tapau ir dviratininku, o dabar jau turiu ir savo dviračių servisą „VeloMorka“ Kaune.“

Kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto misija – įrodyti, kad kiekvienas keturkojis yra unikalus ir ypatingas šeimos narys. Andrius pasakoja, kad Rumio išskirtinumas – kurtumas – jam nepasirodė didelė problema. Jis tikėjosi, kad dresūros treniruotės išmokys jį bendrauti su negirdinčiu šunimi.

„Apsilankęs vienoje dresūros mokykloje buvau nemaloniai nustebintas, kai išgirdau klausimą iš patyrusių kinologų: „Ar tu žinai, ką padarei, pasiimdamas kurčią šunį?'“ Tą akimirką buvo sunku tvardyti emocijas, kilo įvairių abejonių ir į tą mokyklą daugiau negrįžau. Nenuleidau rankų ir apsilankiau kitoje dresūros mokykloje, kur Rumis treneriui pasirodė įdomiu „egzemplioriumi“ ir noriai mums padėjo, nors jam nebuvo tekę dirbti su tokiu šunimi.“

Galiausiai iš trenerio išmokęs pozityvaus mokymo pagrindų Andrius nusprendė tęsti dresūrą savarankiškai. Pradžioje teko sukurti stiprų tarpusavio ryšį, dirbti su atsišaukimo komandomis, sugalvoti įvairių gestų komandoms, kad jų šuo nesupainiotų ir atskirtų. Visas dresūros procesas vyko per pozityvų darbą, skanėstus, žaidimus, bėgiojimą ir kitas skatinimo priemones.

„Auginame dar du aktyvius šunis ir labai dažnai pasimetame, kuris iš jų negirdi. Dažnai žmonėms nesakome, kad Rumis negirdi, o sužinoję lieka priblokšti. Galbūt didžiausias iššūkis yra sukurti tokį ryšį, kad šuo visada viena akimi stebėtų šeimininką, jaustųsi saugus, pasitikėtų, sugebėtų atsipalaiduoti žaisdamas su kitais šunimis ir būtų valdomas esant bet kokiai situacijai. Smagiausias jausmas, kad Rumiu galima pasitikėti lygiai taip pat, kaip ir puikiai ištreniruotais, girdinčiais šunimis.“

Šunų vikrumo sportas reikalauja disciplinos, paklusnumo, greičio ir ypatingo šuns užsidegimo įveikiant kliūtis. Į šį sportą Andrių ir Rumį pastūmėjo vaikino mergina Indrė, kuri yra šunų sporto klubo „CRAZYfoxes“ trenerė.

„Visada maniau, kad Rumiui nepavyks bėgioti vikrumo varžybose, nemokėsiu jo tinkamai valdyti. Dabar galiu pasakyti, kad labai stipriai klydau. Galbūt čempionatuose nedalyvausime, bet užtat smagiai leidžiame laiką. Kol kas galime girtis tik vienu trečios vietos medaliu, iškovotu Latvijoje, iš dviejų dalyvautų varžybų. Šunys perima jaudulį iš žmogaus, todėl man pačiam reikia išmokti susidoroti su varžybų jauduliu, kad Rumis bėgtų taip gražiai, kaip treniruotėse. Treniruojamės tik savo malonumui 1–2 kartus per savaitę.“

Foto: V. Kavaliausko nuotr.

Andrius įsitikinęs, kad šuo žmogaus gyvenimui turi daug teigiamos įtakos. Šiandieniame pasaulyje, kai žmonės vis rečiau laiką leidžia gamtoje, aktyvi veikla su augintiniu priverčia išlįsti į gamtą, padeda kurti stiprų ryšį su augintiniu, o esant tvirtam tarpusavio ryšiui galima tikėtis, kad šuo bus paklusnus esant bet kokiai situacijai.

„Jei kyla minčių, kad negali auginti „kitokio“ gyvūno, geriau neauginti jokio gyvūno. Jei yra galimybė, reikia suteikti gyvenimo džiaugsmą likimo nuskriaustiems, jie su kaupu atsidėkos. Kartais tarpusavyje net juokaujame, kad iš dalies Rumiui pasisekė, kad negirdi, nes mes mėgstame garsiai dainuoti. Nereikia skirstyti gyvūnų į „tokius“ ar „kitokius“ – su visais jais reikia užsiimti vienodai.“