Su dvyliktoke Julia Jershova, gyvenančia Avižieniuose, Vilniaus rajone, „Purinos“ komanda susitiko ūkanotą šeštadienio rytą. Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazijos moksleivė šiuo metu ne tik aktyviai ruošiasi abitūros egzaminams, bet ir bando suprasti, kuo nori būti užaugusi, augina apie 40 kilogramų sveriantį grynakraujį vokiečių aviganį Martį, anksčiau aktyviai užsiiminėjo menine gimnastika, plaukimu ir daile. Šalia visos šios veiklos Julia aktyviai dalyvauja šunų parodose ir yra jaunoji ringo vedlė.

Šios veiklios merginos pažintis su šunimis prasidėjo nuo pat gimimo. Pas senelius gyvenęs vokiečių aviganis įsirėžė į Julios atmintį kaip labai paklusnus ir geras šuo, su kuriuo ji praleido didelę vaikystės dalį.

„Kai man tėvai ir seneliai pasakodavo, kaip mes su juo žaisdavome, aš labai stebėjausi šuns kantrybe – mes jam duodavome čiulpinukų, jodinėdavome ant jo kaip ant arklio, jis visur mus sekiodavo. Tai buvo labai ištikimas šuo, tikras mano vaikystės herojus“, – pasakojo „Purinos“ socialinio projekto „Gyvūnai – mūsų draugai“ pašnekovė.

Šis keturkojis taip įstrigo į jaunosios Julios atmintį, kad mergina beveik dešimt metų laukė, kada galės pati auginti savo šunį, tačiau pradėjo ieškoti būdų, kaip gyvūnai galėtų tapti jos gyvenimo dalimi.

„Pirmiausia mano kaimynė aktyviai dirbo su benamėmis katėmis, tad prisijungiau prie jos ir aš, eidavau kartu šerti ir lankyti gyvūnų prieglaudose. Susiradau įvairių gyvūnų mylėtojų forumų. Vėliau tuose pačiuose forumuose perskaičiau, kad būna ir jaunųjų vedlių treniruočių, kuriose galima išmokti rengti šunis varžyboms. Visa tai įvyko, kai man buvo dvylika metų. Tėvai iš pradžių sakė, kad ši veikla – nesąmonė, nes mes net šuns neturime, tai net ne dresūra, o į parodas kiekvienas juk gali išvesti pavedžioti šunį. Gerai tai, kad klubas buvo arti namų, o ir kainavo nedaug, tad kiek man pavykdavo susitaupyti pinigų, tiek lankiau.“

Iš pradžių Julia jaunųjų vedlių treniruotėse tiesiog bėgdavo ringu tik laikydama pavadėlį. Vėliau, kai ji įgavo pasitikėjimo ir žinių, mokytojas pradėjo leisti mokytis su savo šunimi. Galiausiai, Julia galėjo dirbti ir su kitų žmonių šunimis, juos rengti parodoms. Dažnai „klientais“ tapdavo nuo pat vaikystės mylimi vokiečių aviganiai. Tėvų požiūris į merginos veiklą taip pat keitėsi. Jie, pamatę Julios meilę ir atsidavimą, jauną merginą pradėjo skatinti aktyviai dalyvauti vedlių veikloje.

„Vokiečių aviganiai parodose rodomi visai kitaip nei kiti šunys – šeimininkas bėga priekyje, aktyviai skatina balsu, o šuo bėga su vedliu. Šuo turi tempti ir ieškoti šeimininko. Kitų veislių šunys tiesiog bėga paskui skanėstus. Tad pradėjau ieškoti, kas galėtų mane išmokyti dirbti su vokiečių aviganiais. Susiradau veisėją, kuris iškart šiltai priėmė, pradėjo mokyti, davė „išstatyti“ šunis“, – „Purinai“ pasakojo mergina.

Vis dėlto visą šį laiką Julia neturėjo savo augintinio – tuo metu merginos šeima turėjo tik netyčia vienai nakčiai priglaustą, tačiau visam laikui likusią neveislinę katę Alisą. Tačiau dėl lemtingo atsitiktinumo Julia, užklydusi į vieno veislyno Rusijoje puslapį, pamatė vokiečių aviganių kalytę ir iškart suprato, kad jai reikia jos šuniuko. Deja, kadangi veislynas buvo už poros tūkstančių kilometrų, mergina manė, kad jos svajonė auginti šuniuką neišsipildys.

„Vis dėlto sužinojau, kad kalytė, kurios šuniuko taip norėjau, gyvena Sankt Peterburge, taigi šiek tiek arčiau. Parašiau tėvams keturių puslapių laišką su nuotraukomis, šuns tėvų aprašymais, veisėjos aprašymais... Prisižadėjau, kad būsiu gera. Ir taip išėjo, kad jie leido“, – trimečio Marčio atėjimo į šeimą istoriją papasakojo šeimininkė.

Martis – tikras poliglotas, komandas jis supranta trimis kalbomis. Jis taip pat, anot Julios, yra tikras aktorius, dažnai vaidina esą kažkuo nepatenkintas, tačiau iš tiesų yra labai laimingas šuo. Su šeimos nariais jis sutaria labai gerai, tačiau labiausiai myli tėtį. Tai, anot Julios, yra natūralu, ji visai to nepavydi, nes patinėlis tiesiog pasirinko draugauti su kitu stipresniu vyru.

Julia su Marčiu kiekvieną dieną užsiima dresūra, važinėja į parodas, kartu bėgioja, dūksta ir sportuoja. Fizinė ištvermė reikalinga tiek merginai, tiek šuniui – augintinis taip „išsikrauna“, o Julia pasiruošia dalyvauti parodose.

„Dabar Martis kur kas ramesnis, jam nebe taip rūpi žaidimai, bet kas dieną išeiname pasivaikščioti, žaidžiame su padanga – jam nepatinka, bet tai lavina nugaros raumenis, taigi reikalinga. Taip pat važinėjome į specialias žmogaus sulaikymo treniruotes. Tai jau jam labai patinka, bagažinėje būdamas loja, draskosi, nes žino, kur važiuojame“, – pasakoja mergina.

Paklausta apie savo ateitį ir tai, ar sieja ją su gyvūnais, mergina nenustemba: „Visi sako, kad eičiau mokytis veterinarijos, bet aš negaliu net erkės ištraukti, man baisu. Dresūroje neturiu tiek patirties, bet man ir nėra taip įdomu, kaip su parodomis. Be viso to, tik Italijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose galima profesionaliai užsiimti tokia veikla“, – profesines subtilybes „Purinai“ paaiškina Julia.

Mergina yra praleidusi tris savaites viename Italijos veislyne, kuriame mokėsi šios retos profesijos subtilybių. Ten laiką leido anglų seterių ir ispanų vandens šunų veislyne – pastarųjų šunų Baltijos šalyse nėra. Ir būtent ši bei kitos patirtys padėjo Juliai susiformuoti kaip asmenybei. Todėl mergina drąsiai pataria:

„Visiems, norintiems tapti vedliais, turiu vieną patarimą – nepasiduoti, nes bus daug žmonių, kurie bus prieš, nesupras. Reikia siekti savo svajonės. Jei būčiau paklausiusi tėvų, nebūčiau apkeliavusi daug šalių, nesusipažinusi su tiek daug žmonių. Tai yra ne tik bendravimas su šunimis, bet ir su užsieniečiais – dabar tikrai nekalbėčiau taip gerai angliškai, jei ne šita veikla.“

Užsakymo nr.: PT_74253436