Vos tik kaunietė Gabrielė su savo augintiniais Easy ir Berta praveria vienos iš Senamiestyje įsikūrusių kavinių duris, pardavėja džiaugsmingai sušunka: „Štai ir vėl atėjo tie draugiški šunys.“ Ši kompanija nelieka nepastebėta ir Laisvės alėjoje, kai Gabrielė pasiūlo parodyti kelis triukus, kuriuos moka jos šunys. Netrukus ji pasidalina įkvepiančia ir linksma savo patirtimi bei mintimis, kad gyvūnai tikrai ne kliūtis siekti savo tikslų ir keliauti paskui savo svajones.
„Mano borderkolis Easy yra pirmasis Lietuvoje marmurinis borderkolis. Jam netrukus bus ketveri metai. Šešerius metus svajojau apie borderkolių veislės šunį, ilgai laukiau, kol atrasiu būtent savo šuniuką. Easy atkeliavo į mano gyvenimą iš Čekijos. Biglė Berta yra mano pirmasis šuo. Jai jau dešimt metų.“
Gabrielė nuo 12 metų domisi šunimis, šunų dresūra ir sportu. Mergina pasakoja, kad, prieš įsigydama savo išsvajotąjį borderkolių veislės šunį, norėjo pasiruošti šiam žingsniui, sukaupti pakankamai patirties ir žinių, kad galėtų visavertiškai auginti tokį protingą ir aktyvų šunį.
„Iš pradžių reikėjo pasiruošti, nes užsiimu šunų sportu, todėl šį šunį parsivežiau „darbui“. Pirmiausia norėjau su bigliuke pasiekti viską, ką galėjau. Borderkolis – kaip „Ferrari“. Kai mokomės vairuoti, iškart juk nevažiuosime šiuo automobiliu, reikia pirmiausia su paprasta apsiprasti, sukaupti patirties, o tada jau persėsti prie rimtesnio vairo. Dėl borderkolio tas pat – reikia pasiruošti, kad jo nesugadintum.“
Merginai buvo vos dvylika metų, kai ji įtikino savo tėvus, jog tikrai galės savarankiškai pasirūpinti biglių veislės kalyte Berta. Tuo metu Gabrielės tikslas buvo paprastas – norėjo, kad jos augintinė būtų paklusni.
„Iš pradžių tėvai man neleido įsigyti šuns, bet susitaupiau dalį sumos, reikalingos šuniukui įsigyti. Buvo susitarimas, kad aš pati turėsiu ja rūpintis, o jei ne – iškart suras jai kitus namus. Nuo pat pirmų dienų niekas kitas nesirūpino ja, tik aš. Tėvai turbūt nesitikėjo, kad aš būsiu tokia šeimininkė. Tiesą sakant, maža net bijojau šunų. O dabar man jie – geriausi draugai, lydintys kasdienybėje.“
„Dresūros treniruotėse išmokome kelis pagrindinius triukus, o kadangi man buvo labai linksma ir įdomu, pradėjau namuose ją vis daugiau triukų mokyti.”
Šiuo metu Gabrielė yra šunų trenerė, veda triukų šunims treniruotes, vos prieš mėnesį baigė kinologijos studijas universitete. Mergina pasakoja, kad užsiimti būtent triukų mokymu jai mieliausia: „Mane „užkabina“ tokie dalykai, kaip išmokyti šunį sutvarkyti daiktus, užšokti ant nugaros, apsikabinti vienas kitą ir pan.“
Šiuo metu abu šunys moka dešimtis triukų ir išmoksta vis ką nors naujo. Bertos ir Easy šeimininkė pasakoja, kad būna dienų, kai ją aplanko įkvėpimas ir ji sugalvoja kokį naują triuką, o būna savaičių, kad tiesiog kartoja tai, ką jau anksčiau augintiniai buvo išmokę. Idėjų mergina semiasi iš šunų elgesio, pavyzdžiui pastebi, kad šuo natūraliai padaro kažką tokio, kas vėliau gali tapti linksma komanda.
„Buvo triukų, kurių Berta fiziškai negalėjo atlikti, tad laukiau borderkolio, su kuriuo galėčiau juos išbandyti. Pavyzdžiui, Easy nesunkiai moka užšokti man ant nugaros. Fizinis šuns parengimas komandoms taip pat reikalingas, tarkime, kad Easy galėtų vaikščioti ant dviejų kojų, turėjau po truputį stiprinti jo nugaros raumenis.“
Kompanijos „Purina“ socialinio projekto „Gyvūnai – mūsų draugai“ tikslas – dalintis įkvepiančiomis istorijomis, kurių herojai dalinasi savo patartimi, atskleidžiančia, jog augintinis nėra trukdis mėgautis kokybišku gyvenimo būdu. Gabrielė – puikus tokio požiūrio pavyzdys. Mergina nepabijojo pasirinkti kitos šalies praktikai atlikti, o į kelionę leidosi kartu su savo augintiniais.
„Kadangi studijavau kinologiją, buvo privaloma praktika. Jaučiau, kad ją noriu atlikti užsienyje. Angliją pasirinkau dėl kelių priežasčių – tai yra apskritai pažangiausia šalis pasaulyje gyvūnų auginimo ir dresūros klausimu, taip pat ten gyvena giminių. Taigi beveik trims mėnesiams persikėliau ten. Pastebėjau, kad Londone buvo lengviau gyventi su šunimis nei Kaune. Pavyzdžiui, Londone turėjau kasdien keliauti į treniravimo klubą 2,5 valandos į vieną pusę. Važiuodavome piko metu, su persėdimais. Traukiniuose ar metro būdavo pilna žmonių, bet neburbėjo, nepyko ir pan.
Ten du šunis viešuoju transportu galima vežtis nemokamai. Be to, Easy vežiausi į Airiją. Kelionė truko ilgai, keliavome traukiniu ir keltu. Susimokėti už šunį reikėjo tik kelte. Gyvendama Lietuvoje kuo greičiau stengiausi išsilaikyti teises, nes Kaune negalima vežtis gyvūno viešuoju transportu, todėl tekdavo visur eiti pėsčiomis.“
Gabrielė pasakojo, kad Anglijoje šunų dresūra yra labai natūralus ir kasdienis dalykas visiems šunų augintojams. Treniruotės vyksta kiekvieną savaitės dieną nuo ryto iki vakaro ir visos grupės būna pilnos žmonių. Žinoma, tam įtakos turi ir didesnės britų pajamos, net senjorai turi galimybių užsiimti savo augintinių auklėjimu, taip jie bendrauja su kitais pensininkais ir aktyviai leidžia laiką.
„Tiesa, Anglijoje daug sunkiau įsigyti augintinį. Jei nori iš prieglaudos paimti šunį, specialios tarnybos net atvažiuoja į namus patikrinti, ar tikrai gyvenimo sąlygos yra tinkamos gyvūnui auginti. Jie taip pat domisi, kur dirbi, kiek turi laisvo laiko, kaip dažnai keliauji ir pan. Be to, Anglijoje beveik nėra pas mus populiarių mišrūnų – ten prieglaudose gyvena arba tam tikrų veislių mišrūnai (kai akivaizdžiai matyti, kokių veislių palikuonis yra), arba grynaveisliai. Dėl šios priežasties anglai dažnai vežasi mišrūnus iš Rumunijos prieglaudų.“
Pašnekovė iš šios savo kelionės grįžo lapkričio viduryje ir prisipažįsta, kad reikėjo šiek tiek laiko, kol vėl priprato prie lietuvių elgesio ir kitokio požiūrio į šunis bei jų auklėjimą.
„Lietuvoje dar daug kas mano, kad šuns treniravimas yra prabanga. Bet vis daugiau žmonių pradeda tuo užsiimti, dėl to labai džiaugiuosi. Manau, kad patys „šunininkai“ turėtų prisidėti prie visuomenės požiūrio keitimo. Manau, kad kiekvienas šuo yra protingas savo srityje. Reikia būtinai į tai atsižvelgti, suprasti, kaip jie mąsto, suprasti jų instinktus. Pavyzdžiui, bigliai yra labai protingi šunys, kai reikia surasti pėdsakus, sekti gyvūną, nes taip šimtus metų jie buvo veisiami. Borderkoliai ganydavo avis, kiekvieną akimirką turėdavo klausyti šeimininko komandos, todėl jie moka palaikyti nuolatinį kontaktą ir laukti komandų. Dėl šių savybių jie lengviau mokomi paklusnumo.“
Gabrielė dar kartą patvirtina vieną iš vertybių, kuria vadovaujasi ir kompanija „Purina“, – kiekvienas šuo yra unikalus ir ypatingas, nesvarbu, kokios jis veislės ar dydžio. Kinologė prisimena, kad treniruotes Anglijoje lankė žmogus, auginantis Jorkšyro terjerą. Tas mažas šuniukas taip pat mokėsi triukų, laikė paklusnumo egzaminus bei treniravosi agility rungtims.
„Dirbti galima su bet kokiu šunimi. Juk tai, koks yra šuo, iš esmės lemia šeimininkas. Daugelis esate matę dekoratyvinių veislių šuniukų, kurie elgiasi isteriškai, loja... Taip atsitinka todėl, kad juos augina ne kaip šunis, o kaip žaislus. Kai toks šuo pradeda iš baimės loti, jo niekas neauklėja, nesudrausmina, o tiesiog įsideda į rankinę arba pasiima į glėbį.“
Kinologė teigia, kad šeimininkas šuniui turi būti lyderis, kuriuo jis gali pasitikėti, su kuriuo jam gera, su kuriuo jis galileisti laiką, su kuriuo yra saugus. Būtent šiais dalykais pagrįstus santykius Gabrielė siekia palaikyti su savo augintiniais. Ryšį su Easy ir Berta Gabrielė sukūrė per teigiamas emocijas, žaidimus, aktyvų laiko leidimą kartu. Auklėjant šunis taip pat svarbu nustatyti aiškias ir pastovias taisykles, tvarką, kurios augintiniai privalo laikytis.
„Mes gyvename bute ir jie žino tvarką. Žmonės mano, kad šunims reikia daug vietos namuose, bet aš visada sakau, kad jie lauke turi išsilakstyti ir išsidūkti, o namuose turi ilsėtis ir būti ramūs.“
Užsakymo nr.: PT_73965942