Arūnė yra pirmoji oficialiai Lietuvos kinologų draugijoje užregistravusi pirmąjį pulių veislės šunį. Moteris pasakoja, kad šios veislės keturkojai dėl neįprastos savo išvaizdos nepalieka abejingų.
„Jiems abejingų nėra – arba labai patinka, arba labai bjaurisi. Pirmas žmonių, pamačiusių šiuos šunis, įspūdis būna nekoks. Taip buvo ir mums. Pamačiusi pulių veislės šunų parodoje netgi pasipiktinau dėl jų išvaizdos. Tiesa, pirmą kartą matyti pulių veislės šunys nebuvo labai gražūs, tinkamai prižiūrėti, atrodė apipešioti, tai irgi turėjo įtakos pirmam įspūdžiui", - sako moteris.
Šie šunys kilę iš Vengrijos, bet moteris, ieškodama informacijos apie šią veislę, suprato, kad jos nėra daug, ją sunku rasti. Po kurio laiko pavyko susisiekti su vienu danų veislynu, kuris turėjo pulių veislės šuniukų vadą. Arūnė pasakoja, kad neturėjo daug vilčių, jog veisėjai lengvai sutiks parduoti vieną iš šių šunų.
„Susirašinėjome su veisėjais ilgai, klausimų uždavė turbūt tiek, kiek įsivaikinant vaiką. O kai sutiko parduoti, dar ilgai svarstėme, ar tikrai galime ir norime jį įsigyti. Mes per visą tą laiką nebuvome gyvai, normaliai susipažinę su šia veisle. Juolab tuo metu turėjome du šunis, tad reikėjo gerai pagalvoti, ar norime trečio. Galiausiai priėmėme sprendimą įsigyti ir dėl jo niekada nepasigailėjome", - aiškina pašnekovė.
Pulių veislės šunys yra aviganiai, skirti pabėgusiai aviai sugauti arba kitiems šunims ir žmonėms apie gresiantį pavojų perspėti. Šie šunys yra atsidavę šeimininkui, neįkyrūs. Geriausias fizinis krūvis šiems šunims – greitas išsibėgiojimas. Namuose mėgstamiausia jų vieta – tarpduryje, kad galėtų stebėti visą aplinką, ir šalia šeimininko. Žinoma, be šių savybių, akį traukia ir egzotiška šuns išvaizda.
„Jie gimsta pūkuotukai. Kai sulaukia vienų metų, kailis pradeda veltis į dredus. Šeimininko įsikišimas į šį procesą minimalus. Priklausomai nuo kailio struktūros, tenka tik truputį atskirti atskirus dredus, jei jie sulimpa, arba viskas vyksta savaime. Kai kurie kailį augina iki žemės. Paprastai tai parodiniai šunys, bet tie, kurie augina šią veislę ganymui, sako, kad kirpdami avis ir juos paprastai apkerpa, tad jų dredai būna trumpesni", - dėsto Arūnė.
Šiai veislei – beveik 6 tūkstančiai metų. Manoma, kad anksčiau jie atrodė šiek tiek kitaip – jie veldavosi, bet gražių dredų niekas nedarydavo. Tokia šunų šukuosena yra patogi – jie nesišeria, tad ir priežiūros reikia nedaug – šukuoti nereikia, maudyti užtenka kartą per ketvirtį.
„Žmonės, sutikti gatvėje, daug klausinėja apie šunis. Dažniausiai klausia, ar šunų natūraliai toks kailis, ar specialiai veliame. Žinoma, dauguma stebisi. Kai ši veislė atsirado Amerikoje, daugelis šiuos šunis šukuodavo, bet tuo turi užsiimti kiekvieną dieną, o iššukuoti jų kailį yra labai sunku. Šiaip ar taip, ne kailis svarbus, o jų temperamentas, asmenybė", - kalba moteris.
Lietuvoje ši veislė, kaip ir pasaulyje, nėra itin populiari. Moteris pasakoja, kad šiuos šunis Lietuvoje auginti gana sudėtinga dėl oro sąlygų, pvz., rudenį tenka juos rengti, kad nesulytų, nes kailis džiūsta ilgai. Taip pat šie šunys pasižymi stipriomis ganymo savybėmis, tad auginti juos bute taip pat būtų sunku.
„Mėgstantiems leisti laiką pajūryje nerekomenduočiau auginti pulio, nes, kai kartą leidome šunims palakstyti paplūdimyje, smėlis byrėjo namuose savaitę, turėjome paplūdimį namie. Jei žmonės mėgsta laiką leisti gamtoje, miškuose su palapinėmis, irgi nerekomenduočiau laikyti šių šunų, nes sunku kailyje surasti erkes. Šeimoms, kuriose yra ikimokyklinio amžiaus vaikų, irgi netinka, nes šunys turi gana stiprų ganymo instinktą. Jei vaikas bėgs – jie bandys pasivyti ir pargriauti, kad nebėgtų, jei vaikai mušis, tai gins tą, kurį labiau myli. Kadangi jų balsas skardus, bute laikyti nelabai gerai", - sako pašnekovė.
Ši veislė viena rečiausių pasaulyje. Net Vengrijoje, iš kurios pulių veislės šunys yra kilę, jų nėra itin daug. Patys vengrai teigia, kad šie šunys – jų kultūros paveldas. Daugiausia juos žmonės laiko kaimo vietovėse, naudoja darbui, ganymui. Vokietijoje šie šunys populiaresni, juos vokiečiai laiko savo malonumui po kelis, palieka sprindžio dydžio dredus, paprasčiau kerpa.
„Mūsų namuose šunys atsirado, nes vaikai užsimanė mažo juodo šuniuko. Vaikai savo svajonių šunį buvo matę per televizorių, tad būtent tokio parodose ieškojome. Galiausiai jie surado taksą. Kol ieškojome šuns, jautėme gana didelį spaudimą, kam reikalingas šuo su dokumentais, kodėl reikia būtent veislinio. Bet mums, tėvams, buvo labai svarbus ir šuns charakteris", - sako Arūnė.
Pokalbio pabaigoje Arūnė prasitaria, kad šunys vaikams iš tiesų padarė nemažą įtaką: „Vieno vaiko mokytoja kartą prasitarė, kad mūsų vaikas išmokė ir ją mylėti gyvūnus. Sūnus, turbūt, gražiai kalbėjo apie šunis ir kitus gyvūnus, pasakojo istorijas... Vis tiek augdamas kartu su augintiniu vaikas mokosi atsakomybės ir meilės.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais.